Net trys kriterijai yra tiesiogiai susiję su internacionalizacija, jei neskaičiuosime mokslinių straipsnių cituojamumo.
Šių metų birželio mėnesį buvo paskelbti 2025 metų reitingai. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Vilniaus universiteto (VU), kuris pateko į 439 vietą, su internacionalizacija susiję rodikliai atrodo taip: universiteto tarptautinis tyrimų tinklas – 75,5 taškai iš 100, užsienio ir vietinių darbuotojų skaičiaus santykis padaliniuose – 12,4 iš 100, užsienio studentų skaičius – 13,6 iš 100.
Vilniaus Gedimino Technikos universitetas (Vilnius TECH), kuris reitinguojamas 851–900, štai taip: tarptautinis tyrimų tinklas – 41,4 taškai iš 100, užsienio ir vietinių darbuotojų skaičiaus santykis padaliniuose – 14,7 iš 100, užsienio studentų skaičius – (32,9 iš 100).
Mykolo Romerio universitetas (MRU), kuris reitinguojamas 1001–1200, štai taip: tarptautinis tyrimų tinklas – 15 taškai iš 100), užsienio ir vietinių darbuotojų skaičiaus santykis padaliniuose – 14 iš 100, užsienio studentų skaičius – 35,3 iš 100.
Iš viso 2025 m. reitinguojami buvo 1,500 universitetai.
Pats patekimo į tarptautinį reitingą faktas ir kuo aukštesnė pozicija universitetams svarbu tuo, kad jie tampa matomi pasaulyje. Ieškodami vietos, kur galėtų studijuoti, daug kas atsiverčia „QS World University Rankings“ tinklalapį.
Mokslininkams internacionalizacija svarbi dėl publikacijų, pavyzdžiui, tokiuose tarptautiniuose šaltiniuose kaip „Routledge“. Paprastai čia skelbiami kelių autorių darbai, jungiantys mokslininkų iš įvairių universitetų tyrimus.
Jame aš ir publikavau straipsnį, kuriame aptariu internacionalizacijos iššūkius, patirtus, studijuojant doktorantūroje Laplandijos universitete, Suomijoje, bei pagrindinius savarankiško doktorantūros proceso internacionalizavimo žingsnius.
Dar internacionalizacija mokslininkams yra labai svarbi dėl asmeninio kontakto su kolegomis, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje ar universitete jie dirba. Nepakanka tiesiog skaityti ir sekti, ką jie rašo ir publikuoja, reikia susitikti gyvai ar bent virtualiai. Diskutuoti, dalytis savo tyrimo eiga, ir gauti grįžtamąjį ryšį, kuris dažnai yra ir konstruktyvi kritika.
Pavyzdžiui, mano doktorantūros tyrimas buvo paremtas Philipo Auslanderio, Džordžijos (JAV) technologijos instituto profesoriaus teorija apie performanso dokumentaciją.
Po to, kai perskaičiau visas prieinamas šio performanso mokslininko publikacijas, buvau pakviesta dalyvauti savaitės trukmės dirbtuvėse, kurias vedė pats Ph. Auslanderis.
Dirbtuvių metu tiek gavau atsiliepimų apie savo doktorantūros tyrimo eigą, tiek galėjau parodyti savo tuo metu dar tik ruošiamą performansą.
Reikšminga internacionalizacijos proceso dalis yra ir dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, seminaruose. Tai padeda ne tik padeda pamatyti tarptautinį savo srities tyrimų kontekstą, bet ir sutikti tyrėjus iš Lietuvos, dirbančius globaliose erdvėse. Tokie susitikimai įkvepia ir suteikia energijos bei noro tobulėti.
Internacionalizacija studijų metu man suteikė ir dar vieną itin svarbų dalyką – taip vadinamą „a pluriversal way of thinking“, kas išvertus į lietuvių kalbą galėtų skambėti kaip „daugialypis mąstymo būdas“ ar „būdas mąstyti daugialypiškai“.
Šį terminą plačiai naudoja Arturo Escobaro, kolumbijos kilmės amerikiečių antropologas ir Šiaurės Karolinos universiteto (JAV) antropologijos profesorius emeritas.
Iš esmės jis reiškia suvokimą, kad kiekvienas meno kūrinio žiūrovas turi skirtingą asmeninę patirtį, todėl vienas ir tas pat meno kūrinys gali būti suprastas labai įvairiai.
Man šis suvokimas labai svarbus, atliekant postdoktorantūros tyrimą, kuomet kuriu politiškai įkrautą performanso meną iš Lietuvos. Rodant tokius kūrinius tarptautinėje erdvėje, svarbu suprasti, kad žiūrovai turės labai skirtingą kiekį žinių Lietuvos istorijos žinių, o kūrinys turi sudominti žiūrovus, turinčius įvairios patirtis.
Tas pats galioja ir kalbant apie tekstus. Mokslininkui reikia gerai pagalvoti, kiek į darbą integruoti paaiškinimų ir pateikti įvadinės informacijos, kad tekstas būtų įdomus skaitančiajam.
Manau, kad Lietuvoje studentų internacionalizacija yra pakankamai aktyviai skatinama. Ne tik doktorantūros studijų pakopoje, bet ir magistrantūroje ar net bakalauro studijų metu. Man, dirbant Vilniaus Dailės Akademijoje, yra labai svarbu organizuoti tarptautinę praktiką performanso studentams.
Šiemet birželio mėnesį ją Norvegijoje atliko trys Vilniaus Dailės Akademijos studentės. Bendradarbiaudamos su jaunais Samių performanso menininkais, parengė ir pristatė performanso kūrinius festivalyje „Performance Studies in Sapmi“, Samių šiuolaikinio meno centre Karasjoke.
Kur matyčiau problemą ir gana opią – dažniausiai viskas atsiremia į finansus.
Tam, kad suorganizuoti tokią praktiką vien, pavyzdžiui, KUNO ar „Erasmus“ stipendijos nepakanka, reikalinga papildomai dirbti su lėšų pritraukimu (angl. fundraising).
Taip pat yra ir su konferencijomis ar bendradarbiavimu su užsienio universitetais – kiekvienai konferencijai ar bendradarbiavimo projektui reikalingos atskiros finansavimo paieškos.
Kuomet baigiamųjų darbų vadovai, dėstytojai yra kompetentingi finansavimo paieškose, projektų rašyme, tuomet doktorantams ar kitų pakopų studijų studentams atsiranda ir daugiau internacionalizacijos galimybių.
Visgi, nemažiau svarbu tai, kad doktorantūros studentai patys įgytų kuo platesnį kompetencijų spektrą – ne vien gebėtų vykdyti savo tyrimą, bet ir turėtų komunikacijos, projektų rašymo įgūdžių.
Mano atveju šios kompetencijos buvo įgytos tiesiog darant (angl. learning by doing), bet manau, kad universitetams, didinant su internacionalizacija susijusius reitingus, būtina sutelkti daugiau dėmesio į tai, kaip paruošti doktorantus naviguoti tyrimų, komunikacijos, projektų rengimo ir finansavimo paieškų srityse.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/491924
