Praėjusios Statybininkų dienos proga, kalbamės su A. Čebanausku, apie tai, kaip pasikeitė statybų sektorius, lyginant su laikotarpiu prieš 25-erius metus.
– Kai kalbama apie pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, visuomenėje dažnai laikomasi tokios naratyvo versijos, kad tuo metu visi versle buvo savamoksliai, mokėsi tiesiog darydami, iš savo klaidų, o jau vėliau susiformavo vakarietiškos praktikos, supratimas, kaip vykdomas verslas. Ar tai galima pasakyti ir apie statybų sektorių?
– Aš pats šiame sektoriuje skaičiuoju jau 26-erius metus. Aišku, viskas labai priklauso nuo konkrečios srities, bet kalbant apie pačias statybas, nebuvo taip, kad būtų statoma bet kas bet kaip – vis tiek, kad ir Sovietų Sąjungos sistemoje, buvo sudėti nemaži pagrindai, buvo stiprūs statybininkų universitetai, inžinerinis personalas buvo aukšto lygio. Tačiau labai smarkiai skyrėsi technologijos ir pats projektų valdymas, suvokimas, kaip tai daryti. Juk visi buvo pripratę prie planinės ekonomikos, kai tiesiog gaunamas finansavimas ir nebuvo jokios konkurencijos – na, čia kalbant apie pačią nepriklausomybės pradžią, nes per pirmąjį jos dešimtmetį tą konkurenciją visi jau aiškiai pajuto.
Labai ryškus naujas etapas prasidėjo, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, 2004 metais. Pačiam teko dirbti ketverius metus iki to – užsakymai buvo smulkesni, statyba buvo varginga, apskritai buvo tik pati pradžia gyvenamųjų namų statybos.
O 2004 metais buvo didžiulis šuolis, nes atėjo europinis finansavimas, į įvairias sritis atėjo naujos technologijos, tiek į daugiaaukščių, tiek gyvenamųjų namų statybą – naujos medžiagos, pradėjome kitaip tvarkyti aplinką, rengti modernius nuotekų valymo ir šalinimo įrenginius, pradėti rengti kitokie sąvartynai, atsirado rimtas požiūris į aplinkosauginius reikalavimus, pasikeitė tai, kaip tvarkomi mažesni miesteliai, iš tiesų per tą laiką įvyko didžiuliai pokyčiai.
– Apie ekologinius ar tvarumo reikalavimus prieš 25-erius metus niekas nekalbėjo?
– Ne, teko mokytis daug naujų dalykų. Aš pats dabar jau aštuonerius metus dirbu Vilniuje, statome ne tik įprastus pastatus, bet oro uostus, universitetų fakultetus, kitokius objektus, bet prieš tai dirbau įmonėje, kuri dirba su nuotekų valymo įrenginiais. Pavyzdžiui, dirbant Mažeikiuose teko visus nuotekų valymo įrenginius pastatyti nuo nulio, taip, kad užtikrintume išvalymo rodiklius – bendradarbiavome su partneriais iš Danijos, taikėme naujausias technologijas ir įvyko kokybinis šuolis.
– Nesileidžiant į labai specifinius profesinius terminus, ar galėtumėte paaiškinti, kokios naujos technologijos atėjo, ką dabar darome kitaip?
– Turbūt akivaizdžiausias dalykas, kad atėjo internetas, įsigalėjo darbas kompiuteriais, vėliau, be tos elektroninės erdvės, dar atėjo visi 3D dalykai, projektavimas ir vykdymas BEAM aplinkoje, naujos tiek apdailos detalių, tiek pačių sprendinių technologijos. Taip pat darbo našumas yra ženkliai padidėjęs, nors ne tiek, kiek mes norėtume, o lyginant su darbo užmokesčiu jis vis tiek nedidėja tokia apimtimi. Bet patys projektavimo, statybos principai, daug technologijų per pastaruosius dvidešimt metų pasikeitė.
– Kalbant iš vizualiosios pusės, prieš 25 metus daug kam su Vakarais asociavosi stikliniai pastatai, kurių tada patys neturėjome – paskui jie pradėjo sparčiai dygti. Atėjo ši, stiklinių pastatų mada?
– Kalbant apie stiklinius pastatus, dabar yra pasvarstymų, kad mada ar ne mada, bet tie stikliniai pastatai tampa ne visai tvariais. Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, oras šiltėja ir galima svarstyti, ar stiklas tikrai tvaru, ar nebus taip, kad grįšime atgal ir mažinsime stiklo kiekį.
– Galbūt pasikeitė ir pastatų ilgaamžiškumui keliami tikslai? Pats paminėjote vienų iš jūsų konkurentų statytą „pieštuką“, kurį dabar rengiamasi griauti. Gal nebereikia statyti ilgam – užteks, kad pastatas atitarnaus kelis dešimtmečius, nugriausime ir pastatysime kitą?
– Sakyčiau, kad tai priklauso nuo pastato paskirties. Pavyzdžiui, prekybos centrai, nors ir pastatyti vos prieš 15-20 metų, perstato nemažai parduotuvių, dažnai ir nemažų. Ta pati „Panorama“, man atrodo, buvo atnaujinta gal prieš 10-12 metų, labai gražiai, tačiau dabar ir vėl atnaujinama. Bet gyvenamieji namai neperstatomi taip greitai – jie vis tiek turi turėti ilgesnį gyvavimo ciklą.
– Minėjote, kad projektų valdymas anksčiau buvo kitoks – kuo jis pasikeitė?
– Aš pats prieš tuos 25-erius metus buvau meistras, kuris vaikštinėja su trimis keturiais žmonėmis ir daro darbus, projektų valdymu dar tiesiogiai neužsiėmiau, bet ką akivaizdžiai mačiau, kad labai pasikeitė greitis. Pavyzdžiui, prieš 25-erius metus technika buvo rusiška, kuri dažnai genda, lūžta – būdavo neva normalu, kad 20-25 procentus jos nedirba. Kompiuterių nebuvo, viskas buvo daroma praktiškai rankiniu būdu, tiek braižomi brėžiniai, tiek tvarkoma buhalterija – tad viskas vykdavo lėtai.
Dabar projektavimas vyksta elektroninėje erdvėje, mes, pavyzdžiui, jau aštuonerius metus kompiuteriuose neturime didžiosios dalies duomenų, programų – viskas yra „debesyse“ ir pas mus atėjus į biurą net nėra duomenų, kuriuos galėtum pavogti. Dirbame su daug visokių programų, kurios analizuoja, padeda valdyti projektą tiek laike, tiek jo biudžetą, veikia defektų fiksavimo sistemos – viskas automatizuota ir tam yra taikoma labai daug įrankių.
– O kalbant apie darbo kultūrą, kaip ji pasikeitė? Neslėpkime, anksčiau statybininkų įvaizdis būdavo nekoks, tėvai gąsdindavo vaikus, kad jei nesimokys, teks eiti į statybas plytų nešioti.
– Žinote, pasitaiko, kad ir gydytojai, ir politikai, ir policininkai visokių griekų padaro – negali sakyti, kad viskas šimtu procentu išgyvendinta, bet didžiąja dalimi kultūra yra labai pasikeitusi, ypač didžiosiose įmonėse, su kuriomis mes dirbame. Aš nekalbu apie tuos statybininkus, kurie stato privačius namus, kotedžus – ten irgi tikrai yra žmonių, įmonių, kurie dirba labai puikiai, bet yra ir tokių, kurie nesilaiko saugos darbe, kartais vis dar neįsisąmonina, kad dirbti neblaiviam negalima.
Bet didžiosiose įmonėse mes turime darbuotojus, atsakingus už saugą darbe, kurie važiuoja, žiūri, kad darbuotojai dirbtų saugiai – mes jau ketverius ar penkerius metus visuose objektuose esame įsidiegę praėjimo kontroles, kur kiekvienas darbuotojas įeidamas ir išeidamas pasitikrina blaivumą, registruojasi. Taip, kalbant apie kultūrą iki pat 2005-2007 metų tikrai buvo didžiulė problema girtuokliavimas – iš tų dar senų laikų, matyt, buvo atėję, kad darbe galima tą daryti, bet dabar tai tikrai pasikeitę į gera. Tam yra ir technologijos, ir žymiai aukštesnio lygio saugos priemonės, ir apskritai, supratimas, kad reikia saugoti žmones, dabar didesnis.
– Kad nekalbėtume tik apie praeitį – kaip manote, kur judėsime ateityje, į kokią pusę bus didžiausi pokyčiai?
– Turbūt dabar jau daugiausiai kalbėsime apie technologijų pokyčius. Dirbtinio intelekto atėjimas kažkiek gali palengvinti procesus. Vis tiek dabar projektuojant dar daroma daug visokių mechaninių veiksmų, tokių kaip medžiagų užsakymas, parinkimas, apskaičiavimas, kurie reikalauja daug žmogaus valandų ir kvalifikuoto darbo – manau, ateityje dalį tų darbų galės perimti ar bent žmogui padėti dirbtinis intelektas.
O vertinant didžiausius iššūkius ir su kuo įmonės daugiausiai dirbs, tai bus našumo didinimas. Dabar našumas pas mus dar nėra labai didelis, jis neatitinka darbo užmokesčio kilimo.
Trečias dalykas, statyba iš dalies keliasi į gamyklas, kur gaminami kažkokie pusgaminiai, norima kuo greičiau pastatyti aikštelėje, tuo labiau, kad Lietuvos oro sąlygos, ypač šiltėjant žiemoms, lemia, kad kai kurių darbų negalima atlikti kokybiškai arba juos reikia pristabdyti. Manau, kad ateityje ta dalis didės – pusfabrikių, vadinamų prefabų gamyba ir matavimas, kad sutrumpintume laiką, praleidžiamą statybų aikštelėje.
– Ačiū Jums už pokalbį!
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/491786
