Iš UCO pagaminti antros kartos biodegalai yra žymiai brangesni nei pirmos kartos biodegalai, tačiau juos sunku atskirti plika akimi, o kroviniai įvežant į ES retai tikrinami, rašoma „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) tyrime.
Spartus UCO importo augimas kelia įtarimų tiek ES pramonei, tiek auditoriams. Įtariama, kad prisidengiant biodegalais į ES importuojamas palmių aliejus – žaliava, kurią ES draudžiama naudoti degalams dėl indėlio į miškų naikinimą.
ES institucijas neramina, kad tai, kad rinkoje sunku atskirti, ar produkto žaliava yra panaudotas aliejus, nes jis į rinką importuojamas su visais reikalingais dokumentais, sertifikatais. Todėl tokiais produktais gali prekiauti tarptautinės ir gerą reputaciją turinčios įmonės,
Lietuvos biodegalų gamintojai teigia, kad suklastotų biodegalų tiekimas į ES pirmiausia taps smūgiu šalies ūkininkams, kurie nemažą dalį užauginamos žaliavos parduoda biodegalų pramonei. Kadangi ES suklastotų biodegalų importo klausimą kol kas sprendžia pasyviai, o UCO tampa vis didesne landa palmių aliejaus importui, iniciatyvos imasi atskiros ES šalys, rašo ES naujienų portalas „Euractiv“.
Nacionalinė atsakomybė
Nors pažangūs biodegalai skatinami pagal ES Atsinaujinančios energijos išteklių direktyvą, kaip kovoti su sukčiavimu biodegalų tvarumo srityje, ES šalys sprendžia savo nuožiūra. Europos Komisija neturi tiesioginio šias problemas sprendžiančio mechanizmo, dažniausiai minima specialiai tam sukurta ES duomenų bazė, kuri turėtų tapti priemone priežiūrai pagerinti.
Europos biodegalų bendrovės šiemet jau ne kartą kreipėsi į Europos Komisiją ragindamos atkreipti dėmesį į iš trečių šalių, ypač Kinijos, importuojamus biodegalus, rašo „Euractiv“. Gamintojų nuomone, biodegalai į ES dažnai patenka apgaule ir ne visuomet iš tiesų yra pagaminti iš to, kas yra deklaruojama.
Didelis biodegalų importas iš trečiųjų šalių mažina jo kainą ES ir kelia grėsmę vietos gamintojams. „Rinkos sąlygos ES pažangiems biodyzelino gamintojams ir apskritai biodyzelino pramonei tebėra itin nepalankios, gamyklos uždarytos ir dirba nepelningai“, – sako Angelas Alvarezas Alberdi, iš atliekų biodegalus gaminančias Europos įmones vienijančios asociacijos (EWABA) generalinis sekretorius.
Remiantis „S&P Global Commodity Insights“ analize, 2023 m. sausio ir vasario mėn., palyginti su tais pačiais 2022 m. mėnesiais, biodyzelino importas iš Kinijos padidėjo 80 proc., iki 300 000 tonų.
„Euractiv“ taip pat cituoja Vokietijos biokuro pramonės asociacijos generalinį direktorių Elmarą Baumanną, kuris abejoja biodegalų, eksportuojamų iš Kinijos ir kitų Rytų šalių, tikrumu. „Įdomu šiame kontekste yra tai, kad, remiantis rinkos informacija, biodegalų importas iš Kinijos, Indonezijos ir Malaizijos per pastaruosius dvejus metus išaugo beveik dešimt kartų“, – sako E. Baumannas.
Imasi kovoti atskirai
Prieš kelias dienas ketinimus realiais žingsniais kovoti prieš į ES rinką patenkančius biodegalus paskelbė Airija. Šios šalies Vyriausybė pranešė, kad sudarys darbo grupę, kuri užtikrins šalyje naudojamų biodegalų tvarumą.
Didžiosios Britanijos ir Airijos valdžios institucijų duomenys rodo, kad 2020 m. vien į Jungtinę Karalystę ir Airiją iš Malaizijos buvo eksportuota apie 151 mln. litrų UCO, o tai yra gerokai daugiau nei Malaizija kasmet surenka - 70 mln. litrų.
Airijos transporto departamento sprendimas priimtas atsižvelgiant į įtarimus, kad palmių aliejus, ES ribojama žaliava, yra perduodamas kaip UCO. Airija, kaip ir kitos ES šalys, yra labai priklausoma nuo biodegalų, kad sumažintų anglies dioksido kiekį savo transporto sektoriuje. Panašiu keliu kovojant su falsifikuotais biodegalais iš trečiųjų šalių elgtis raginamos ir kitos ES šalys.
Ragina ruoštis iš anksto
Lietuvos biodegalų gamintojai situaciją stebi su nerimu ir teigia, kad neaiškios kilmės panaudoto aliejaus importą į ES būtina kontroliuoti teisės aktais.
Biodegalų gamybos įmonės „Kurana“ vadovas Jurgis Polujanskas sako, kad šalies verslas su minima problema yra susipažinęs ir seka tiek Lietuvos, tiek ES institucijų veiksmus siekiant kontroliuoti situaciją dėl UCO patekimo į ES rinką.
„Lietuvoje biodegalai gaminami iš vietinės žaliavos, tad didelė įvežtinio UCO dalis pirmiausia būtų smūgis vietos ūkininkams, kurie daug grūdų parduoda biodegalų pramonei. Be abejo, dėl padidėjusios nesąžiningos konkurencijos nukentėtų ir vietos gamintojai“, - sako J. Polujanskas.
Jo teigimu, biodegalai Lietuvoje daugiausiai gaminami iš rapsų, maistui netinkamų kvietrugių, kukurūzų, o taip pat iš maisto pramonės atliekų. „Kol kas įvežtinio UCO dalis, jei ir yra, tai minimali, bet atsižvelgiant į kitų ES šalių situaciją akivaizdu, kad ji bet kada gali padidėti. Svarbu, kad su šia problema būtų kovojama ir ES lygiu, ir atskirose valstybėse. Pirmuosius žingsnius kai kuriose ES šalyse jau matome“, – sako verslininkas.
Jo manymu, Lietuva turi skatinti savų biodegalų naudojimą – tai didina energetinę nepriklausomybę ir mažina naftos naudojimą transporte. Tai itin svarbu šių dienų kontekste, kai Lietuva turi konkrečius įsipareigojimus mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. Skaičiuojama, kad biodegalai išmeta 80 proc. mažiau anglies dvideginio nei degalai, pagaminti iš naftos, tad jų naudojimas yra vienas iš sprendimų kovojant su klimato kaita.
Skaičiuojama, kad Lietuvos biodegalų gamintojai kasmet iš vietos ūkininkų nuperka žaliavų už 272 mln. eurų.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/474197
