Tiems, kurie gilinasi ir žino, kas yra tvarumas, nieko naujo nepasakysiu. Tačiau tiems, kurie nėra įsigilinę ir dar abejoja, galbūt tai bus nauja – tvarumas ir žmogaus teisės yra neatsiejami. Ir tai nėra kažkoks „leftizmas“ ar „komunizmas“, ne, tai yra nauja realybė. Klimato kaita vyksta, abejonių dėl to beveik niekam nebekyla. Kaip ir nekyla abejonių, kad pokyčiai, kurių metu gyvename, labiausiai paliečia ir dar palies pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių gyventojus.
Tyrimai rodo, kad nuo klimato kaitos sukeltų katastrofų (karščio bangų, potvynių, liūčių, audrų, sausros) labiausiai kenčia vaikai, moterys, neįgalieji, vyresnio amžiaus žmonės, mažų pajamų šeimos. Juk, jei vasarą karšta, turėdamas pinigų, nusipirksi kondicionierių ir, nepaisydamas kainos už kilovatvalandę, jį naudosi. Jei audra nunešė stogą, turėdamas pinigų jį atstatysi. Ką daryti tiems, kurių pajamos to neleidžia? Europos „žaliasis kursas“ turėtų veikti vadovaujantis principu, kad eidami žaliosios pertvarkos keliu „nė vieno nepaliksime už borto“, tačiau kokia yra realybė?
Subsidijos tiems, kas ir taip turi pinigų
„Net zero“, „angliai neutralus“, „klimatui neutralus“, „dekarbonizacija“ – realius tikslus nusakantys terminai ar tik skambūs šūkiai? Lietuvoje veikia kelios valstybės paramos programos, kurios skatina gyventojus renovuoti senus sovietinius namus, pirkti ar įsirengti saulės elektrines, keisti kieto kuro katilą mažiau taršiu, atsisakyti taršaus automobilio. Tačiau į kokį gyventojų sluoksnį jos orientuotos? Į tą, kuris ir taip taupo, ar į tą, kurio piniginės pilnos?
Gyventojų apklausos rodo, kad kas trečias Lietuvos namų ūkis neturi santaupų „juodai dienai“, o kas penktas – gyvena skurdo rizikos lygyje. Kaip sukrapštyti pinigų saulės elektrinei, kai net maistui kartais pritrūksta? Naujausios bankų vykdytos apklausos rodo, kad išaugo lietuvių paskolų portfelis, skirtas saulės elektrinėms įsirengti. Abejoju, ar bankai noriai skolina žemų pajamų gyventojams.
Kalbant apie maisto kainas, jau net ir prekybininkai pripažįsta, kad vidutinių pajamų gyventojai vis dažniau renkasi nukainuotus maisto produktus, tad ką jau bekalbėti apie tuos, kurie gyvena taupydami. Įdomu, ar skirstydami Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano (angl. RRF) pinigus, valdžios žmonės vadovaujasi taisykle, jog „taupumas lygu tvarumas“? O ar tikrai mokesčių reformos klausimu pasisakantys ministrai ir Seimo nariai vadovaujasi principu „nieko nepalikti už borto“?
Tvarūs produktai – tik turtingiesiems?
Tikiuosi, sutiksite, kad visi piliečiai turėtų turėti vienodą teisę naudotis kokybiškais ekologiškais produktais. Tačiau realybėje taip nėra. Tvarumas įperkamas tik pilnų piniginių savininkams. Ekologiškomis etiketėmis pasipuošusių maisto ir ne maisto produktų kainos prekybos centrų lentynose „muša rekordus“. Kiek neturtingų gyventojų, net ir gaudami subsidijas už karštą vandenį, šildymą, elektrą, gali būti ekologiškais ir rinktis ekologiškai pagamintą sviestą, pieną ar tualetinį popierių?
Lengva sugalvoti paramos schemas ir pabarstyti pinigų tiems, kas jų ir taip turi. Tačiau sugalvoti, kaip pataikyti į „dešimtuką“ ir pasiekti tuos, kuriems tų subsidijų labiausiai reikia, visai nelengva. Kaip sumažinti maisto produktų PVM žemesnių pajamų gyventojams, kad mokesčių našta pasiskirstytų tolygiau? Kaip remti ekologiškus žemės ūkius labiau už taršius, kad kainų etiketė parduotuvių lentynoje bylotų pirmųjų naudai? Kaip susodinti miestų „turtuolius“ į viešąjį transportą, kad visi kvėpuotume švaresniu oru? Misija – neįmanoma?
Žmonės viską mato
Profesinių kompetencijų tobulinimo centre socialiniai darbuotojai visai neseniai turėjo galimybę pasiklausyti lektoriaus iš Nyderlandų paskaitos apie žaliąjį socialinį darbą. Žinote, koks buvo pirmas klausimas, kurį gavo lektorius? Viena socialinių paslaugų centro darbuotoja, dirbanti su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, įsidrąsinusi paklausė: „Kaip galiu važinėti elektromobiliu ar elektriniu dviračiu, jei žinau, kad išgaunant retuosius metalus Afrikoje išnaudojami vaikai?“. Tą akimirką mano širdį užliejo pasididžiavimo Lietuvos socialiniais darbuotojais banga, nes supratau, kad tvarumas globaliu mastu rūpi ir mano gildijos kolegoms.
Iš tikrųjų – ar galime vadintis žmonėmis iš didžiosios raidės, jei Europoje važiuojame elektromobiliais, nors tuo pat metu žinome, kad jų gamybos grandinėje buvo sužaloti žmonės, pažeista vaiko teisė į vaikystę? Jei pilame biokurą į automobilius, nors jis yra galbūt pagamintas iš grūdų, užaugintų Brazilijoje, iškirtus atogrąžų miškus ir pamynus vietos gyventojų teises? Kieno teises užtikriname visuomenės mokesčių pinigais subsidijuodami anglies dvideginio mažinimo schemas, skatinančias žmogaus teisių pažeidimus Pietų šalyse?
Griebiam, kas papuola, ar atsispiriam?
Šią savaitę prekybininkai neriasi iš kailio viliodami pirkėjus įvairiomis nuolaidomis – artėja „juodasis penktadienis“. Galima durti pirštu, kad štai jau per „juoduosius penktadienius“ tai visi visko pigiai gali prisipirkti. Klimato psichologai sako, kad taip jau surėdyta žmogaus prigimtis – su kuo mažiau energijos gauti kuo daugiau naudos. Tad „sumedžiojęs“ mažą kainą ar nuolaidą, vartotojas jaučiasi tarsi išlošęs loterijoje. Tačiau kas iš tikrųjų išlošia?
Iš Amerikos atkeliavęs „juodasis“ penktadienis visų pirma reiškia juodu rašalu parašytas eilutes prekybininkų balansuose, t. y., pelnus. Šios dienos, kuri jau seniai virto juodosiomis „griebiam, ką galim“ savaitėmis, tikslas – priversti vartotojus kuo daugiau visko prisipirkti. Kai prekybininkai viliojančiomis nuolaidomis skatina pirkti kuo daugiau, tai yra ne kas kita, kaip skatinimas vartoti neetiškai, negalvojant apie pasekmes.
Greitosios mados drabužiai gal ir pigesni, o išpardavimų metu jų kainos tikrai vilioja. Tačiau niekam ne paslaptis, kad Bangladeše pasiūtas drabužis reiškia ne ką kita, kaip vergiškas darbo sąlygas ir tą rūbą pasiuvusio žmogaus teisių pažeidimus. Tvarumas niekaip neatsiejamas nuo žmogaus teisių. Tekstilės gaminių vartojimo rinkos tyrimai rodo, kad per dešimtmetį greitos mados drabužių pardavimai išaugo dvigubai, o jų nešiojimo laikas taip pat sumažėjo dvigubai. Vis dar perkama, pasiduodant reklamoms, nors panaudoti nesiruošiama.
Toks požiūris tikrai nepildo piniginės turinio ir tikrai nepadeda taupyti gamtos resursų. Galbūt todėl priešinantis „griebiadieniams“, pasaulyje, o kartu ir Lietuvoje, atsirado alternatyva – nieko nepirkimo diena. Ji minima lapkričio 24-ąją, tuo pat metu, kai vyksta didieji išpardavimai. Gal verta būtų pabandyti atsispirti nuolaidų pagundoms ir nieko nenusipirkti, pasimokyti tvarumo. Juolab, kad tvarus vartojimas – tai etiškas vartojimas, nešvaistantis resursų ir nepaminantis kitų žmonių prigimtinių teisių.
Šaltinis: https://sc.bns.lt/view/item/473447
