Kultūros paveldas yra vienas vertingiausių Lietuvos turtų, įkūnijantis tautos tapatybę ir istoriją. Jo išsaugojimas – tai ne tik istorinių objektų apsauga, bet ir bendra valstybės ir visuomenės atsakomybė. Pasak LAWCORPUS verslo advokatų bendrijos teisininko M. Šveiterio, paveldosaugos teisinė sistema, grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos principais, taip pat Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis.
Labai svarbus vaidmuo tenka specialiesiems teritorijų planavimo dokumentams, kuriuose nustatomos priemonės, užtikrinančios, kad nekilnojamosios kultūros vertybės būtų valdomos pagal aiškiai apibrėžtas taisykles, apsaugančias šias vertybes nuo urbanizacijos ir komercinių interesų.
Specialieji planai – tvirtas pagrindas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai
M. Šveiterio teigimu, specialieji teritorijų planavimo dokumentai sukuria teisinį barjerą nuo intensyvios urbanizacijos ir komercinių projektų, kurie gali pažeisti nekilnojamojo kultūros paveldo objektus ar jų aplinką.
„Pavyzdžiui, tokie planai kaip Vilniaus senamiesčio, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Kėdainių senamiesčio apsaugos dokumentai neleidžia plėtoti statybų, kurios galėtų užgožti ar pakeisti istorinių vietovių vaizdą ar istorinį identitetą. Jie apibrėžia aiškias taisykles dėl pastatų aukščio, užstatymo tankumo, naudojamų medžiagų, o taip pat nurodo griežtus galimos vykdyti veiklos nekilnojamojo kultūros paveldo vizualinės apsaugos pozoniuose reikalavimus“, – aiškina teisininkas.
Pasak jo, šie pozoniai – tai teritorijos, kuriose turėtų būti užtikrinama kultūros paveldo objektų apžvalga taikant griežtus įstatymų bei kitų teisės aktų ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus, draudžiančius veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.
„Tokie specialieji planai turėtų užtikrinti, kad netoliese nekilnojamojo kultūros paveldo objektų statomi statiniai neprasilenktų su vietos architektūriniu kontekstu ir neatimtų iš istorinių vietovių unikalumo. Pavyzdžiui, Kauno Naujamiesčio ir Birštono senamiesčio specialieji planai numato, kad tam tikrose paveldosaugos zonose leistini tik mažaaukščiai gyvenamieji pastatai, vizualiai neužgožiantys nekilnojamojo kultūros paveldo objektų,“ – priduria M. Šveiteris.
Jo teigimu, nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vizualinės apsaugos pozoniai, numatyti specialiuosiuose planuose, yra viena jautriausių ir griežčiausiai reglamentuojamų teritorijų. Tokios zonos apsaugo paveldo objektus nuo vizualinio pažeidimo ir užtikrina, kad istorinės vietovės būtų lengvai matomos bei išlaikytų savo aplinkos vientisumą. Tai ypač aktualu aplink žymius istorinius objektus, kur bet koks aukštuminis ar komercinės paskirties pastatas gali užgožti jų apžvalgą ir pažeisti kultūrinį kraštovaizdį. Vizualinės apsaugos pozoniai dažnai yra numatomi aplink piliakalnius, dvarus, senamiesčius bei kitus vertingus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus.
Viešojo intereso apsauga paveldosaugos srityje
Specialistas atkreipia dėmesį, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas, todėl valstybės, savivaldybių ir teritorijų planavimo institucijos turi griežtai laikytis paveldo apsaugos įstatymų. Deja, praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai dėl savivaldybių ar privačių asmenų iniciatyvų bandoma keisti tam tikras paveldo objektų apsaugos zonas arba jų naudojimo paskirtį. Šie bandymai prieštarauja teisės aktų nustatytai tvarkai ir ignoruoja viešąjį interesą.
„Tokiais atvejais specialieji planai yra pagrindinis instrumentas, užtikrinantis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą, nes juose numatyti detalūs paveldosauginiai reikalavimai kiekvienam saugomam nekilnojamojo kultūros paveldo objektui ar vietovei. Ši teisinio reguliavimo priemonė taip pat padeda savivaldybėms ir kitoms institucijoms efektyviau valdyti nekilnojamąjį kultūros paveldą, nes ji pasižymi viešajai teisei būdingu imperatyvu „leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta įstatymuose, visa kita draudžiama.
Pavyzdžiui, jei specialiajame plane vizualinės apsaugos pozonyje statybos apribojamos iki vienos sodybos, draudžiama bet kokia pastanga pakeisti teritorijos paskirtį, kad joje būtų vykdoma komercinė veikla,“ – komentuoja LAWCORPUS teisininkas M. Šveiteris.
Tarptautinės organizacijos, tokios kaip UNESCO, taip pat reikalauja, kad valstybės vykdytų griežtą kultūros paveldo apsaugos politiką. Lietuvos UNESCO objektai, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestis ir Kuršių nerija, turi atitikti tarptautinius standartus, draudžiančius urbanistinę plėtrą ar komercinę veiklą, galinčią užgožti jų autentiškumą ir vertę. Tokių standartų atitikimas užtikrinamas paveldosaugos reikalavimais, įtvirtintais specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose.
Vis dėlto, specialistas svarsto teisės aktų ir griežtų reikalavimų veiksmingumą. Pasako jo, kad šie principai išliktų efektyvūs, būtina stiprinti kontrolės mechanizmus ir visuomenės sąmoningumą apie paveldosaugos svarbą.
„Nepaisant urbanistinių ambicijų, Lietuvos kultūros paveldas – tai ne tik praeitis, bet ir ateities turtas, kurį esame atsakingi išsaugoti. Tvirtas specialiųjų planų laikymasis – pagrindinė priemonė, užtikrinanti, kad paveldosaugos reikalavimai nesusidurtų su trumpalaikiais komerciniais interesais, o nekilnojamasis kultūros paveldas išliktų kaip nacionalinis lobis, kuriuo galėsime didžiuotis ateityje“, – viliasi M. Šveiteris.
