Ji pastebi, kad socialinių paslaugų sferos klientai yra žmonės, kuriuos didžioji dalis visuomenės linkusi iškelti į paraštes – nesvarbu ar tai būtų senjorai, žmonės turintys negalią, vaikai iš socialinės rizikos ar migrantų šeimų. „Manau, priežasčių kodėl taip yra – begalė, bet esmė viena – tobulais laikais, bijome netobulumo. Ir liūdniausia net ne visuomenės požiūris, o kad tai nebestebina“, – sako Valakampių socialinių paslaugų namuose padalinio vedėja dirbanti Alina.
Pasak socialinio darbo specialistės, žmonių apatija kitų problemoms, kitoniškumui ir netobulumui, susijusi su keliais aspektais. Vis dar nemenką įtaką daro daugelį dešimtmečių buvusi ydinga, pernelyg globėjiška sistema, įskiepijusi mąstymą, kad ypatingais žmonėmis pasirūpins valstybė, o žmonių indėlis į pokyčius nėra reikšmingas ir reikalingas. Be to, visuomenės vertybes formuoja šių laikų tobulumo ir materialumo eskalavimas – tobuli gyvenimai išstūmima „netobulus“ kasdienybės herojus.
„Galbūt tai yra gynybinė dalies visuomenės reakcija, nenoras matyti dar daugiau skausmo. Yra žmonių, kurie socialinio darbo lauko herojus laiko kitos, paralelinės visatos gyventojais ir nėra pamastę apie tai, kad kiti taip pat patiria tas pačias emocijas, tarkime, nuėję į koncertą – jaučia džiaugsmą ir pilnatvę, o įsidarbinę – pasididžiavimą savimi“, – svarsto A. Šukevič.
Pasak socialinės darbuotojos, pats žodis „bendruomenė“ reiškia pagalbą, sutelktumą, bendrystę, o tai, kas bendra, turi būti prieinama visiems. Nesant to, bendruomenė nepagrindžia savo principinio turinio ir vertės.
Vis dar per daug tolerancijos neteisybei
Socialinio darbo specialistė sako, kad su netolerancija savo kasdienėje veikloje susidurianti itin dažnai. Tokia praktika leidžia jai toleranciją skirstyti į teigiamą ir neigiamą. Pastaroji – dažnai yra užslėpta po pagalbos ir geradarystės šydu.
Kita vertus, A. Šukevič mato per daug tolerancijos nuolatiniam asmens nugalinimui, smurtui, asmens norų ir poreikių nuvertinimui. Pavyzdžiui, kartais nėra pakantumo kito asmens gebėjimams ir galimybėms – dažnai už asmenį padaromi veiksmai, nes taip yra greičiau ir patogiau, nėra kantrybės laukti.
Ji pastebi, kad kartais nėra užtikrinama asmens teisė į apsaugą nuo smurto, nes dėl negalios nulemtų sunkumų asmuo negali rišliai atpasakoti situacijos, kurioje buvo akivaizdi smurto prieš jį apraiška, faktinių detalių ir dėl to nėra pradedami tam tikri procesiniai veiksmai. Dar viena situacija – kuomet socialinio darbo specialistai, dirbdami su labai jautrių ir ypatingų poreikių asmenimis, patiria nesaugumą ir neturi jokių pagalbos būdų padėti sau.
„Ar pas mus faktiškai įsitvirtinusi nulinė tolerancija smurtui? Ne“, – įsitikinusi A. Šukevič.
Tolerantiška visuomenė – nešą ekonominę naudą
Pasak socialinės darbuotojos, tolerancija yra esminė, siekiant kurti stipresnes, darnesnes ir labiau įtraukančias visuomenes. Dar daugiau – tolerancija yra būtinybė kiekvienoje sveikoje visuomenėje ir bendruomenėje. Tyrimais įrodyta, kad tolerantiškos visuomenės yra patrauklesnės talentingiems žmonėms ir investicijoms. Tai gali skatinti ekonomikos augimą, kurti darbo vietas, gerinti bendrą ekonominę gerovę.
„Žmogus žmogui neša neįkainojamą emocinę naudą. Tolerancija lavina žmonių emocinį intelektą, skatina mąstyti, keisti savo vertybes ir principus, priimti kitoniškumą ir analizuoti save ir savo gyvenimą. Tolerantiškos bendruomenės yra stipresnės ir labiau palaikančios. Jos gali geriau susidoroti su iššūkiais ir kurti tvirtą socialinį tinklą, kuris remia visus bendruomenės narius“, – vardija A. Šukevič.
Iš savo patirties socialinė darbuotoja prisimena vieną istoriją. Keli vienos bendruomenės nariai svajojo pasirūpinti beglobiais kačiukais, tačiau kiti tam labai priešinosi. Kuomet pavyko susitarti ir katės atsirado, pastebėtas reikšmingas pokytis žmonių elgesyje ir emocijose – atsirado rūpestis, pagalba tiems, kurie yra visiškai priklausomi nuo žmonių, atsakingumas ir empatija. Visa tai išaugo į gražią socialinių paslaugų įstaigos socialiai atsakingo elgesio iniciatyvą. Šiandien ta bendruomenė globoja virš 10 iš gatvės išgelbėtų kačių.
Šis pavyzdys rodo, kad tolerancija skatina žmones mokytis apie kitus ir plėsti savo akiratį. O susidūrimas su skirtingomis idėjomis ir patirtimis padeda žmonėms augti ir tobulėti.
Gyvos istorijos – pagrindinis įrankis
Paklausta, ar vis dėlto matosi pokytis visuomenėje, Alina atsako, kad įstatyminė bazė vienareikšmiškai ištobulėjo, bet ar spėjome su pokyčiais plačios visuomenės kontekste – išlieka klausimu. Tikrai reikšmingą pokytį ji mato socialinių paslaugų įstaigose. Yra daug gražių pavyzdžių, tik jie lieka socialinio darbo lauko rėmuose. Todėl ji ragina dalintis patirtimi, istorijomis, pasakoti apie žmones, nes tik taip juos galima ištraukti „iš paraščių“.
„Kas, jeigu ne socialinis darbuotojas, „užaštrins“ tas netolerancijos detales, kurias išgyvena (ne)matomi žmonės, (ne)matančioje visuomenėje? Gyvos istorijos – pagrindinis mūsų įrankis skatinant toleranciją bendruomenėse. Galime sukurti daug strategijų, chartijų, įstatymų ir susitarimų, tačiau, jeigu nekalbėsime atvirai, nesidalinsime laimėjimais ir pralaimėjimais, nepripažinsime klaidų ir iš jų nesimokysime – taip ir liksime gyventi pseudo pokyčių realybėje“, – sako Alina.
---
Tekstą paruošė socialinių paslaugų srities darbuotojų Profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). Šių metų rugsėjį vykusiame socialinių darbuotojų esė konkurse Alinos Šukevič kūrinys užėmė prizinę vietą.
Profesinių kompetencijų tobulinimo centras įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC ir esė konkursą: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
