Gerai žinomas posakis „griauti tai ne statyti“ visai netinka apibūdinti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) ardymo darbams. Atvykus čia darbo dieną sunku patikėti, kad atominė elektrinė neveikia – valgykloje sunkiai rasi laisvą vietą prisėsti, prie patikros punktų darbo dienos pabaigoje nusidriekusios eilės, koridoriuose kartkartėmis susidaro kamščiai.
Vienintelės Baltijos valstybėse atominės elektrinės statybos prasidėjo 1974 metais ir truko dešimtmetį. Akivaizdu, kad uždarymas truks gerokai ilgiau – antrasis reaktorius nustojo veikti 2009 metais (IAE iš viso veikė 26 metus), tačiau galutinė uždarymo data numatoma tik 2038 metai. Taigi beveik trisdešimtmečio reikia atominės elektrinės išardymui, jau nekalbant apie branduolinių atliekų saugojimą, kuriomis dar reikės pasirūpinti ir po penkiasdešimtmečio.
Atominė elektrinė kviečia ir lankytojus. Tiesa, žvilgsnis į elektrinę iš vidaus nėra pigus – vienam žmogui kainuoja beveik 58 eurus. Tai ką gi galima pamatyti už tiek neveikiančioje elektrinėje?
Stilius lieka už durų
Praėjus pro administraciniame pastate budinčią apsaugą tenka keliasdešimt metrų keliauti lauku, tada praeiti dar vienus apsauginius vartelius ir įveikti keliasdešimt laiptų iki svečių kambario.
Svečių kambariu čia vadinamos drabužinės, kuriose lankytojus pasitinka rusakalbės moterys. „O, palauk, tau didesnes kelnes duosiu“, – rusiškai tarsteli iš pažiūros pensinio amžiaus beveik sulaukusi moteris.
Prieš ją lieki kone nuoga – tik su apatinėmis kelnaitėmis ir liemenėle. Savo stilių čia tenka pamiršti – duoda baltas apatines kelnes ir marškinius, netgi kojinių savų negali pasilikti. Atima ir mobiliuosius telefonus – į reaktorių jų neštis negalima.
Persirengus tenka žingsniuoti kito svečių kambario link, kur jau kita į pirmąją panaši moteris duoda viršutinius baltus drabužius, batus, pirštines, šalmą ir respiratorių, kurį prašoma naudoti vaikštant po turbinų ir reaktoriaus sales bei baseiną, kuriame vėsinami urano pripildyti cirkonio vamzdeliai, arba vadinamosios kuro rinklės.
Grįžtant po ekskursijos, kuri trunka 2–2,5 valandos, taip pat tenka susidurti su svečių kambariuose dirbančiomis moterimis – jos padeda išsimatuoti radioaktyvumo lygį (jeigu būsite „susiteršęs“ – nusiųs į dušą), pasiima drabužius ir parodo, kur išėjimas.
Ekskursijos metu lankytojai nuvedami į turbinų sales, pirmojo reaktoriaus salę, kur vykdavo branduolinė reakcija, taip pat baseiną, kuriame vėsinamas branduolinis kuras.
Ruošia metalo laužą
Pirmiausia ilgais koridoriais, kur dar kartą tenka praeiti pro apsaugą, lankytojai nuvedami į turbinų sales. Pirmojo reaktoriaus turbinų salė yra tuštoka – jau išmontuota visa salės įranga (per 18 tūkst. tonų). Daugiausia tai buvo turbinos, generatorių įranga, šilumokaičiai, siurbliai, armatūra, vamzdynai.
Dabar visa ši įranga yra smulkinama, dezaktyvuojama, daromi radiologiniai matavimai. Supjaustyta įranga yra parduodama kaip metalo laužas. Tiesa, ne viską pavyksta dezaktyvuoti ir tos atliekos privalo būti saugomos. Tam šiuo metu yra statoma kietųjų radioaktyviųjų atliekų saugykla.
Antroji turbinų salė atrodo visiškai kitaip – įrangos išmontuota ne itin daug, todėl ir akis paganyti yra kur. Ir darbuotojų čia zuja nemažai. Dauguma jų kalba rusiškai, rusų kalba surašyti ir įvairūs jiems reikalingi dokumentai ir protokolai.
Dirba salėje ir moterų. Štai viena jų valdo įrangą pakeliantį kraną. „Moterys švelnesnės, atsargiau elgiasi“, – paaiškina mums vienas darbuotojų, IAE praleidęs tris dešimtmečius. Apskritai nemažai atominės elektrinės darbuotojų, kurių iš 5 tūkst. dabar yra likę per 2 tūkst., yra vyresnio amžiaus. Todėl ir galvos skausmo, ką su jais daryti, kai atominė galutinai užvers duris, nebus – dauguma tiesiog išeis į pensiją.
Po turbinų salių lankytojai nuvedami į pirmąją reaktoriaus salę – tenka įveikti daug laiptelių, mat reaktorius yra 25 metrų aukščio. Čia ant batų reikia užsidėti papildomas apsaugas, nors pirmajame reaktoriuje, priešingai nei antrajame, ir nebėra branduolinio kuro. Reaktoriaus salės išmontavimas nėra prasidėjęs – kol kas tik atliekami tyrimai, kaip užterštos gali būti reaktoriuje naudotos medžiagos.
Po reaktoriaus – į baseinų salę. Baseinuose yra vėsinamas branduoliniuose reaktoriuje naudotas kuras – rinklės, kurias sudaro 18-a septynių metrų ilgio cirkonio vamzdelių. Juose – urano tabletės. Tokios rinklės branduoliniame reaktoriuje buvo naudojamos maždaug penkerius metus. Po to tiek pat laiko privaloma jas vėsinti ir tik tuomet panaudotas branduolinis kuras gali būti talpinamas į konteinerius ir vežamas į saugyklą.
Baseinų salėje dabar stovi ir kranas, kuris patalpina specialų konteinerį į vandenį ir pripildo jį jau atvėsintomis kuro rinklėmis. Vėliau toks apie 120 tonų sveriantis konteineris yra užkeliamas ant specialios bėginės transporto priemonės ir keliauja į ką tik atidarytą branduolinio kuro saugyklą. Vienam konteineriui pakrauti reikia apie 18 dienų. Vienu metu yra kraunami du konteineriai – po vieną kiekviename bloke.
Iššūkis – ne tik kaina
Vienam žmogui tokia pora valandų trunkanti ekskursija, kainuoja 57,92 eurų. Tačiau yra ir kitų iššūkių, tarkime, priėmimo laikas. Ekskursijos yra vedamos tik darbo dienomis iki 16 valandos, todėl tokia pramoga tikrai ne kiekvienam, kuris turi kišenėje laisvų pinigų.
Į Ignalinos AE neįleidžiami nepilnamečiai, o ekskursijos vyksta tik iš anksto susitarus, jeigu susidaro ne mažesnė nei 10-ies žmonių grupė. Lankytojus dažniausiai vedžioja jau patyrusi gidė, kuri apie elektrinę pasakoja jau 20 metų.
Taip pat galima apsilankyti Komunikacijos skyriaus ekspozicijos salėse, kur yra ir IAE maketas, stebėti tiesioginę transliaciją iš reaktorių. Pernai IAE buvo surengta 170 ekskursijų, apsilankė beveik 2 tūkst. žmonių.
