Energetikai sako, kad Lietuvai būtų nesaugu pasilikti tik su viena elektrine Elektrėnuose. Apie tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininku Rymantu Juozaičiu, buvusiu energetikos ministru Arvydu Sekmoku, kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininke Inga Žiliene, energetikos ministru Roku Masiuliu ir „Vilniaus energijos“ rinkos analitiku Valdu Jurkevičiumi.
– Pone Juozaiti, kodėl jūs sunerimote?
R.Juozaitis: Lietuva visuomet stengėsi kopijuoti Skandinavijos šalis: ten visi ministrai, kurie buvo postuose, energetinių kompanijų vadovai, akademikai profesoriai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir mato, kas darosi, išreiškia savo nuomonę. Mes, matydami, kad Lietuvoje tam tikri sprendimai priimti nelogiškai, pateikėme tam tikrus pasiūlymus. Pirmiausiai teikėme pasiūlymus, nes nebuvo padaryta naudos ir kaštų analizė – ką duos šie sprendimai. Antras dalykas – nebuvo organizuoti aukcionai galios rezervo pirkimui. Pagal teisės aktus, visos elektrinės turi lygias galimybes pasiūlyti galios rezervą.
– Tą galios rezervą, pagal naująją tvarką, užtikrins tik Elektrėnų elektrinė, ar ne? Anksčiau buvo tvarka, kad ir Elektrėnai, ir likusios trys termofikacinės elektrinės gauna tam tikrą kvotą, valstybė finansiškai rėmė jų funkcionavimą. Tokiu būdu jos pigiau gamino elektrą ir šilumą.
R.Juozaitis: Tas galios rezervas anksčiau buvo reglamentuotas teisės aktais – buvo sutartys, kuriose aiškiai parašyta: per 7 val. termofikacinės elektrinės gali užtikrinti tretinį rezervą. Ministerijos atsakymas buvo, kad techniškai to padaryti jos negali. Mes, kaip energetikos specialistai, paneigėme šitą versiją – jos visiškai gali užtikrinti šį galios rezervą.
Mes nežinome, kokius galingumus Lietuva turi turėti, kad galėtume prisijungti prie Vakarų energetinės sistemos.
Trečias dalykas – sinchronizacija. Dabar pagrindinis strateginis Lietuvos klausimas, turint jungtis į Švediją ir Lenkiją, – kaip sinchronizuoti su Vakarų energetinėmis sistemomis.
Mes nežinome, kokius galingumus Lietuva turi turėti, kad galėtume prisijungti prie Vakarų energetinės sistemos. Mes dabar priimame tam tikrus sprendimus, kad lyg ir šios elektrinės negauna pinigų už rezervą, jos negali padengti pastovių kaštų.
Aišku, jos gali, kai ta „pikinė“ energija pasidaro, tam tikrais momentais jos gali „įeiti į darbą“, bet nepadengdamos pastovių kaštų jos degraduoja. Vilniaus elektrinė iš karto pamatė, kad tai gali baigtis blogai ir uždarė elektrinę. Kaunas ir Panevėžys dar kol kas dirba, bet jie irgi per metus nueis į minusą ir jeigu tos problemos nebus išspręstos, jos anksčiau ar vėliau turės užsidaryti. Be to, energetikos strategija nepriimta, nors artimiausiu metu ji turėtų būti priimta. Joje turėtų būti numatyta, kokios elektrinės lieka Lietuvoje ir kurios dirba. Nepriėmus šios strategijos, daryti tokius sprendimus yra labai neteisinga.
– Pone Sekmokai, jūs taip pat palaikote šią poziciją. Kokie jūsų argumentai?
A.Sekmonas: Visų pirma, jeigu rezervą užtikrintų termofikacinės elektrinės, galbūt dalį net paliekant Elektrėnams, tai vartotojai galėtų sutaupyti iki 36 mln. eurų per metus.
– Tai jūs sakote, kad šis vyriausybės sprendimas padaro tokią žalą valstybei – 36 mln. eurų?
A.Sekmonas: Tiek galėtų sumažėti kaštai energijos vartotojams. Elektrėnai gamina elektrą ir šildo ežerą, termofikacinės elektrinės gamina elektrą ir šildo visų pirma Vilnių, Panevėžį ir Kauną. Tai paprastas atsakymas.
– Tai kuo jūs aiškinate šį sprendimą?
A.Sekmonas. Čia galime tik spėlioti, to reikėtų klausti vyriausybės. Galima versija yra ta, kad norėta nubausti „Vilniaus energiją“, bet nubausti visų pirma vilniečiai.
– Ponia Žiliene, jeigu Vilniaus termofikacinė elektrinė toliau negamins elektros, jeigu taip pat pasielgtų Kauno ir Panevėžio elektrinės, kaip keistųsi elektros kaina verslo ir buitiniams vartotojams?
I.Žilienė. Šiuo metu turime duomenis, kad Kauno ir Panevėžio elektrinės tęsia veiklą, taigi šių miestų gyventojams šilumos kaštai nekis. Vilniaus atveju situacija yra kitokia – vietoj jau uždarytos termofikacinės elektrinės jie naudos kitus šilumos gamybos įrenginius. Tačiau kalbant apie pačią kainą, tai iki naujos kainos perskaičiavimo šiluma vilniečiams neturėtų brangti.
– O kada bus naujas perskaičiavimas?
I.Žilienė. Šiuo metu mes laukiame iš „Vilniaus energijos“ naujo kainų projekto, kuris jau turėjo įsigalioti nuo šių metų pradžios, tačiau projektas dar nėra pateiktas. Šį šildymo sezoną naujo projekto nebus, tai ir sąnaudų didėjimo mes nesitikime.
– Bet iš esmės tai yra problemos atidėjimas. Jeigu jie įrodys, kad jų sąnaudos buvo didesnės, tai ta didėjanti šilumos kaina tiesiog nusikels į ateitį, ar ne? Tarkime, jie užkūrė regioninę katilinę, kai kurių ekspertų vertinimu, vien dėl to, kad ji pajungta ne prie magistralinio dujotiekio, o prie mažesnio. Vien dėl to dujų kaina toje katilinėje yra 25 proc. brangesnė negu trečioje termofikacinėje. Tai jau šis tas, ar ne?
I.Žilienė. Jūs labai gerai pastebėjote, kad gali kisti gamtinių dujų kaina dėl to, kad yra pajungta prie skirstymo tinklo. Čia yra kuro kintamoji dalis, kuri atsispindėtų kainose kovo mėnesį. Tačiau kalbant apie visą kainą ir visas dedamąsias, reikia turėti galvoje, kad įjungus kitus gamybos įrenginius bus skaičiuojamos ir kitos sąnaudos – ir nusidėvėjimas, ir investicijų grąža. Taigi kita, kaina gali būti ir mažesnė. Reikia žiūrėti visą kainos projektą, visas dedamąsias ir tik tada galėsime pasakyti, kokia ta galutinė kaina vilniečiams bus jau kitą šildymo sezoną.
– Ponas Sekmokas kalba apie įspūdingą sumą. Skaičiuojant litais – tai daugiau kaip 100 mln., pone Juozaiti?
R.Juozaitis. Galbūt nesiremčiau tais skaičiais, nes juos galima vienaip ar kitaip traktuoti. Tai priklausys nuo rinkos kainos. Jeigu pažiūrėtume, kokios rinkos kainos dabar yra Skandinavijoje, tai ir Kaunas, ir Panevėžys čia negalėtų dirbti – nepadengtų kaštų. Atkreipkime dėmesį, ką mes turėsime, kai vasario mėnesį pajungsime „NordBalt“ – 700 MW. Jeigu tik toks poreikis bus visoje Lietuvoje ir Latvijoje, tai mūsų kainos bus tokios, kokios yra ketvirtoje Švedijos zonoje. Vadinasi, kris beveik dvigubai. Bet jeigu mūsų poreikis bus didesnis, tai rinkoje kaina susiformuos pagal didžiausią kainą, kurią pasiūlys kiti importuotojai. Vadinasi, mes turėsime didelius praradimus. Tai reiškia, kad Lietuvoje reikia turėti tam tikrą gamybą, kuri kažkiek duotų ir numuštų tą rinkos kainą. Naudos ir kaštų analizė yra būtina. Reikia suskaičiuoti ir sistemiškai pažiūrėti į visą paveikslą: ir šilumą, ir elektrą, ir į energetinį saugumą.
– Pone Jurkevičiau, galite paaiškinti, kodėl jūs sustabdėte veiklą?
V.Jurkevičius. Tai labai elementarus sprendimas – bet koks ūkiškas žmogus būtų jį priėmęs. Jeigu negauni pajamų iš savo veiklos, tai turi mažinti savo išlaidas, o išlaidų mažinimas įmanomas tik tokiu būdu – įrenginiai yra stabdomi, konservuojami: nebepatiri išlaidų, nebereikia darbo užmokesčio, išleidi darbuotojus ir tokiu būdu kompensuoji.
– Bet kai kurie energetikos ekspertai atkreipia dėmesį, kad jūsų uždaryta Vilniaus trečioji termofikacinė elektrinė turi žymiai geresnes tiek technines, tiek ekonomines sąlygas eksploatacijai. Pavyzdžiui, Kauno nepriklausomas šilumos gamintojas – Kauno termofikacinė elektrinė, kuri šiuo metu, beje, veikia visu pajėgumu, turi kur kas prastesnes sąlygas veikti: jos naudingumo koeficientas yra 77 proc., jūsų – 86 proc. Antra, Vilniaus trečioji termofikacinė elektrinė, kaip šilumos tiekimo įrenginys, didesnę kaštų dalį įtraukia į bendrą šilumos tiekimo kainą, ko negali padaryti Kaunas. Kodėl esant tiek techninėms, tiek ekonominėms prielaidoms veikti bent jau iki šildymo sezono pabaigos elektrinės veikla buvo sustabdyta?
V.Jurkevičius. Elektrinės veikla, t.y. įmonės veikla, nėra sustabdyta. Mes ir toliau gaminame šilumos tiek, kiek jos reikia vilniečiams. Tik naudojame kitus įrenginius. Kauno ir Panevėžio situacijos gali būti visiškai kitokios. Kaunas, kiek žinoma, dar turi vilčių susikalbėti su svečiais iš Kinijos, galbūt ateityje jie tikisi investicijų, kurios padengtų patiriamus nuostolius. Panevėžys, kaip mums žinoma, turi paskolų būtent savo naujai elektrinei, kurios nėra atiduotos. Jos savo išlaidų negali padengti niekaip kitaip, kaip tik gamindamos elektros energiją ir galbūt mažindamos, bet ne panaikindamos, nuostolius.
– Tarp energetikų yra manančių, kad jūs tiesiog užsiimate šantažu taip drastiškai sureaguodami į kvotų panaikinimą.
V.Jurkevičius. Kaip ir bet koks ūkininkas – jeigu neturi perspektyvų parduoti savo produkto, jis vienaip ar kitaip stengiasi spręsti tiek įrenginių, tiek dirbančių žmonių problemą. Vilniaus mieste šilumos gamybos įrenginių pakanka, kad būtų užtikrintas šilumos poreikis. Klausimas lieka tik dėl elektros.
– Bet tokiu atveju ir šiluma brangs, kai jūs gaminsite brangesnėse katilinėse šilumą.
V.Jurkevičius. Buvęs ministras yra labai gerai pastebėjęs – klausimas yra ne dėl brangimo, o dėl galimybės sumažinti šilumos kainas, jeigu būtų duotos kvotos. Kvotų pagalba pajamos būtų surenkamos iš elektros ir pelnas, pagal galiojančius teisės aktus, galėtų būti paskirtas iš elektros energijos šilumos kainos mažinimui.
– Ponia Žiliene, ar jūs manote, kad buvo ekonominės prielaidos stabdyti Vilniaus termofikacinės elektrinės veiklą? Ar ji galėjo dar kurį laiką funkcionuoti?
I.Žilienė. Kainų komisijos duomenimis, termofikacinėms elektrinėms gaminti energiją žiemą buvo pelninga. Šiandien mes matome elektros biržoje, kad kaina yra ganėtinai gera. Mes manome, kad „Vilniaus energija“ sureagavo per greitai ir per ūmiai.
– Ministre, jūsų teikimas vyriausybei lėmė šį sprendimą. Ar jūs nemanote, kad padarėte klaidą?
R.Masiulis. Šis klausimas buvo sprendžiamas metodiškai jau kurį laiką. Dar 2012 m. visi gamintojai buvo informuoti, kad 2016 m. kvotų nebebus. Tai buvo signalas visiems persitvarkyti savo gamybą, investuoti į papildomus pajėgumus, kad galėtų toliau efektyviai dalyvauti rinkoje. Labai liūdna, bet niekas to nedarė. Su duodamomis kvotomis problema yra ta, kad tai yra subsidijos, kurios neverčia pasitempti, neverčia investuoti, neverčia stengtis. Mes visa tai matėme ir sprendimai yra priimti labai laiku. Valstybė turi eiti į priekį. Mes pasistatėme jungtis, turime energetinį saugumą.
– Bet, ministre, jūs vis tiek subsidijuojate. Subsidijuojate laikydami galios rezervą Elektrėnuose ir, kaip sakė buvęs ministras Sekmokas, tokiu būdu šildote ežerą, o ne vilniečių, kauniečių ir panevėžiečių butus?
R.Masiulis. Matote, kai yra mokamas galios rezervas, pati elektrinė nedirba. Kvota buvo panaikinta visiems, Elektrėnų elektrinei taip pat. Jie irgi negamina energijos. Elektrėnai yra pagrindinis mūsų rezervas, turimas Valstybės rankose. Tai efektyvus gamintojas, vienoje vietoje sukoncentruota didelė gamyba, kuri ir užtikrina mums reikalingą rezervą. Lietuva turi pakankamą rezervą.
R.Juozaitis. Tuos rezervus, kuriuos gautų termofikacinės elektrinės, visiškai tenkintų tretinį rezervą ir reikėtų labai nedaug pinigų, kad jos galėtų padengti pastovius kaštus. Elektrinės toliau dirbdamos galėtų numušti rinkos kainą. Jau minėjau, kad pajungtus „NordBalt“ jungtį, mes nesusilyginsime su Švedijos ketvirtąja zona, nes ta jungtis praleidžia tik 700 MW. Mums reikia kažkiek vietinės gamybos, kad leistų susilyginti toms kainoms.
R.Masiulis. Vietinė gamyba būdavo tik žiemą, visu kitu laikotarpiu tos elektrinės nedirbdavo. Taigi, mes neturėjo stabilaus energijos gamintojo šiuo atveju. Tik Elektrėnai tai galėdavo užtikrinti.
A.Sekmokas. Energetikos ministerijos atsakymas, kad rezervines galias per trumpą laiką gali užtikrinti tik Elektrėnai – neatitinka tikrovės. Tą patį gali užtikrinti ir Vilniaus trečioji termofikacinė elektrinė – esu tikras, kad tai gali ir Kaunas bei Panevėžys.
– Jūs manote, kad Lietuva netenka tam tikrų gamybinių pajėgumų, dėl to brangs šiluma Vilniaus mieste. Kaip dėl elektros kainos?
R.Juozaitis. Šiluma nebrangs, elektros energijos kaina rinkoje padidės. Šioje vietoje susidaro pakankamai didelės sumos, todėl reikia daryti naudos ir kaštų analizę.
I.Žilienė. Praėjusiais metais dėl kogeneracinės veiklos, nes buvo gautas pelnas iš elektros, šilumos kaina buvo sumažėjusi 0,01 ct/MWh. Šiemet yra tikimasi, kad už užpraeitus metus sumažėjimas gali būti 400 tūkst. eurų už šilumos energiją. Vėlgi, reikia nepamiršti, kad esant kvotoms iš VIAP‘o (Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – lrt.lt), yra didinama elektros kaina vartotojams. Viską reikia labai gerai pasverti. Tiesiog sakyti, kad šildymas brangs, elektra pigs – tikrai taip nėra. Šiuo atveju reikia vertinti ir elektros kainos įtaką, ir šilumos kainą.
