Šis politikas pirmasis socialiniuose tinkluose paskelbė informaciją apie dar vieną incidentą šalia Lietuvos sienos statomoje Astravo atominėje elektrinėje. Jo paskelbta žinia netruko pasklisti vietos ir užsienio žiniasklaidoje.
N.Ulasevičius sako, jog prieš paskelbdamas dar prieš dvi savaites gautą informaciją, įvertino, ar tai – ne provokacija. Tačiau abejonių neliko tuomet, kai pradėjus domėtis šias žinias patvirtino dešimt skirtingų šaltinių.
„Paslėpti informaciją šiandien bus labai sudėtinga, nes Astravo rajone per pastarąsias dvi savaites ši žinia paplito visur“, – telefonu iš Astravo sakė N.Ulasevičius.
BNS su Baltarusijos opozicijos politiku kalbėjosi antradienio popietę dar prieš Baltarusijos energetikos ministerijai oficialiai patvirtinant Astravo AE buvus „neeilinę situaciją“.
– Jūs buvote pirmasis pranešęs viešai apie tai, kad įvyko kažkoks incidentas Astrave, gal galėtumėt išsamiau papasakoti, kokius duomenis jūs turite, jei galite, atskleiskite, kokiais šaltiniais, duomenimis jūs rėmėtės?
Paslėpti informaciją šiandien bus labai sudėtinga, nes Astravo rajone per pastarąsias dvi savaites ši žinia paplito visur.
– Šaltinis yra žmonės, kurie dirba atominės elektrinės statybų aikštelėje. Šią informaciją aš gavau kažkur prieš dvi savaites, bet didelės reikšmės jai neteikiau, maniau, gal provokacija, dar kažkas, nepatikėjau. Bet dabar registravau savo grupę rinkimams keltis deputatu, ir per susitikimus su rinkėjais šita informacija vėl iškilo. Aš dar kartą kreipiausi į pirmąjį šaltinį, jis patvirtino, kad tikrai taip buvo, įvardijo datą (sekmadienį, liepos 10 diena), sako, kad tai buvo kažkoks bandymas (reaktoriaus korpuso perkėlimo – red.), ir kad pirmadienį ruošėsi visa tai parodyti, su televizija, ir kad pasitaikė toks nutikimas, o gal įsikišo Dievas, ir štai tokia situacija.
Yra ne mažiau kaip dešimt liudininkų, aišku, šaltiniai anoniminiai, žmonės labai bijo, Baltarusijoje visi bijo, bet atsitikimas buvo, ir aš tikiuosi, gausime oficialų patvirtinimą iš Generalinės prokuratūros, jie turės atsakyti į mano paklausimą. Paslėpti informaciją šiandien bus labai sudėtinga, nes Astravo rajone per pastarąsias dvi savaites ši žinia paplito visur, aš net nustebęs, kad suinteresuotųjų žinoti tokia informacija nepasiekė anksčiau. Lietuva jau du kartus buvo susirūpinusi dėl ankstesnių incidentų, o čia toks didelis atsitikimas – ir nieko.
– Kas ten iš tiesų atsitiko, koks tai incidentas?
– Jie tvirtino reaktoriaus korpusą, ir tai buvo bandymas sekmadienį, nes pirmadienį jie planavo oficialiai pademonstruoti tai prieš valstybinės televizijos kameras, ir įvyko, kas įvyko. Šiandien ryte jau gavau dar naujesnės informacijos, kad (reaktoriaus korpusas) krito ne iš 2-4 metrų, o iš kur kas aukščiau, beveik iš 10 metrų, todėl tai, kad šis reaktorius turi eiti į metalo laužą, net man, ne specialistui, aišku. O specialistai vienareikšmiškai sako – šitą reaktorių reikia siųsti į (metalo) supirktuvę.
– Tuo tarpu generalinė rangovė sako, kad reaktorius išvis stovi kitame skyriuje, nieko neatsitiko, kaip jūs komentuojate tokius jų teiginius?
– Kaip galima kitaip komentuoti situaciją, kuri gali būti paskutinis riebus taškas šitam projekte. Jei jie patvirtintų incidentą, tą atominę elektrinę reikia uždaryti, kaip buvo uždaryti projektai Kaliningrade ir Lietuvoje. Todėl jie neigia ir neigs, jie sėdi ant pinigų, interesų, ir jie neigs, kol veidu neatsimuš į faktą.
– O kiek patikimi jūsų šaltiniai, kokie žmonės, jie statybininkai ar kas, kiek jais galima pasikliauti?
Šis objektas yra uždaras, visiškai uždaras, jis saugomas tiek ant žemės, tiek ore, jeigu kas nors norėtų fotografuoti.
– Tai labai skirtingi žmonės, ir ne tik statybininkai, tai žmonės, taip pat atvažiavę iš kitų regionų, kurie pakankamai drąsiai pasisakė, gavę patvirtinimą, kad jų pavardžių niekas neatskleis.
Taip pat ir mūsų žurnalistai kreipėsi į Energetikos ministeriją, kitas instancijas, jos (institucijos) nekomentuoja situacijos, sako, mes aiškinamės, bus pateikta informacija. Vadinasi, nesako iš karto, kad tai nesąmonė, tuščias reikalas, be to, objektas uždarytas, aptvertas perimetras, aišku, tai jau netiesioginiai įrodymai (kad kažkas atsitiko).
– Tai tokia oficialių Baltarusijos žinybų reakcija, kaip jūs sakote, nelabai įprasta, ar ne?
– Taip, teisingai supratote. Šis objektas yra uždaras, visiškai uždaras, jis saugomas tiek ant žemės, tiek ore, jeigu kas nors norėtų fotografuoti. O viduje, po pirmo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimo, iš karto buvo išleistas įsakymas, kad visi darbuotojai turi atiduoti telefonus su kameromis ir tik tada užeiti į darbą. Ne visi, aišku. Tų, kur su baltomis kepurėmis ar atskiros kastos, niekas nelietė, nes be ryšio šiandien niekas, matyt, nedirba. Bet visiems paprastiems darbuotojams pasakė, kad jeigu ateisite su tokiais daiktais, iš karto atleidimas.
Todėl viskas uždaryta ir mes galime naudotis tik neoficialia informacija. O oficiali informacija, na, jūs žinote, kokia Baltarusijoje gali būti oficiali informacija, kada viskas įslaptinta netgi stipriau nei Sovietų Sąjungoje…
– Sakėte, kad kreipsitės į Baltarusijos Generalinę prokuratūrą. Ko šioje vietoje galima laukti iš oficialių Baltarusijos institucijų, turint omenyje tai, jog jūs pats sakote, kad viskas griežtai kontroliuojama ir niekas nesuinteresuotas tos informacijos patvirtinimu?
– Aišku, prognozės reikalas nedėkingas, negaliu nieko prognozuoti ir to nedarysiu, bet aš manau, kad jiems bus labai sunku paneigti šią informaciją. Todėl, aš manau, palaukime, pamatysime, ką jie atsakys. Bet pas juos ne taip paprasta šiandien tai neigti, nes jie sulaukia ekspertų dėmesio. Jie turės atvažiuoti ir reaguoti, juk tai ne tik Baltarusijos saugumas, tai Europos, pasaulio saugumas.
Kam mums antras Černobylis? Antro Černobylio neišgyventų ne tik Baltarusija, bet, manau, kad maža nepasirodytų ir Baltijos šalims, ir kitiems mūsų kaimynams.
Kam mums antras Černobylis? Antro Černobylio neišgyventų ne tik Baltarusija, bet, manau, kad maža nepasirodytų ir Baltijos šalims, ir kitiems mūsų kaimynams.
– O kaip Baltarusijos žmonės reaguoja į tokio pobūdžio informaciją? Ar tai rūpi Astravo gyventojams?
– Jie tai priima pakankamai abejingai, kaip ir viską, kas vyksta mūsų šalyje. Baltarusis tai žmogus, kuris pripratęs, kad už jį viskas daroma. (...) Tai abejingumas ir politikoje, ir visuomeniniame gyvenime.
– Tai kas nors gali šiai situacijai padaryti įtakos? Tai vieni liudijimai byloja apie buvusius incidentus, tai kiti. Jūsų nuomone, kas gali kažkaip pakeisti tą situaciją užtikrinant didesnį saugumą, kai kalbame apie Astravo atominę elektrinę?
– Pasakysiu taip: jeigu mes, baltarusiai, nesugebėjom pasipriešinti tam iki šios dienos, tai niekas nepasikeis. Jei mes, ir Lietuva, ir kiti visi neabejingi žmonės, kurie yra neabejingi ir supranta, kuo tai gali pasibaigti, jei nesiimsime to, kad uždarytume šį projektą – patikėkite manim, nieko taip ir nebus.
– Mūsų pokalbio pradžioje sakėte, kad pirminę informaciją apie šį incidentą išgirdote prieš dvi savaites, bet iš karto pagalvojote, kad tai gali būti provokacija. Kodėl jūs taip pagalvojote?
– Žinote, aš visada buvau opozicinio mąstymo, visada jaučiu, kad galiu būti „pakištas“, todėl aš visada atsargiai žiūriu į tokią informaciją. O kalbant apie problemas atominėje energetikoje, tokia pakiša, dezinformacija, jeigu aš ją paskleisčiau, galėtų man blogai baigtis. Todėl ir pagalvojau, kad šiuo atveju gali būti būtent taip.
Kalbant apie problemas atominėje energetikoje, tokia pakiša, dezinformacija, jeigu aš ją paskleisčiau, galėtų man blogai baigtis.
Jeigu tai ir ne provokacija, aš galvojau, kaip aš galiu įrodyti tą faktą. Turėjau vieną informacijos šaltinį.
O šiandien visas Astravas apie tai kalba, bet ne į kamerą ar objektyvą. Jeigu tiesiog pasikalbi, tai taip, sako, girdėjome. O jeigu jau jie girdėjo, tai reiškia, kad čia ne Ulasevičius papasakojo tai visam Astravui. O dabar informacija jau eina iš daugiau šaltinių. Todėl man nekyla abejonių, kad ten – nepaprastas įvykis.
– O jūs tą įrodytumėte dabar, jeigu jūsų to paties klaustų teisėsaugos organai ar kitos institucijos?
– Mes visi esame Baltarusijos piliečiai. Jie dirba teisėsaugos institucijose ir kontroliuojančiose institucijose, jie yra statytojai ir taip toliau. Mes visi turime būti atsakingi už savo, savo vaikų, anūkų likimą. Todėl aš kaip pilietis išreiškiau susirūpinimą šiuo faktu ir kol nenueisiu su šiuo klausimu iki galo, aš tai tęsiu. Kai jie pasakys, kad to nebuvo, tada prisiimsiu už tai atsakomybę. Bet aš manau, kad sakau tiesą.
– Jūsų atstovaujama partija draugauja su Lietuvos opozicine konservatorių partija. Tai tiesa?
– Taip.
– Kiek glaudūs jūsų ryšiai, bendradarbiavimas atominės energetikos klausimais? Lietuvos konservatorių rinkimų kampanija irgi yra paremta kova su Astravo atomine elektrine.
– Partijos lyderių tai santykiai geri. Kas dėl manęs, (…) tai anksčiau bendradarbiavau su kai kuriais Lietuvos Seimo nariais, bet tai buvo kaip tik ne konservatoriai. Konservatoriai tuomet buvo valdžioje, o mes tada kovojome prieš visus tris atominių elektrinių projektus – Baltarusijoje, Kaliningrade, taip pat ir prieš jūsų Visagino atominės elektrinės projektą.
Na, konservatoriai dabar opozicijoje, bet kažkas Užsienio reikalų ministerijoje arba iš kitų aukštų institucijų griežia dantį.
Manęs gi neįleido į Seimą (2012 metais), kur turėjo vykti konferencija su Tatjana Novikova „Baltarusija – Lietuva. Atominė kaimynystė“. O neįleido tada tikriausiai kaip tik konservatorių iniciatyva. Va tokia likimo ironija.
Man tada anuliavo trijų mėnesių vizą, o paskui atnaujino. O paskui pradėjo išduoti tik vienkartines. Na, konservatoriai dabar opozicijoje, bet kažkas Užsienio reikalų ministerijoje arba iš kitų aukštų institucijų griežia dantį.
Skundžiau tuos sprendimus Vilniaus teismui, tada mes su Tatjana laimėjome, bet kažkas, matyt, laiko nuoskaudą iš jūsų aukštų pareigūnų.
– O kaip pareigūnai aiškina tai, kad neduoda ilgalaikių vizų?
– O jūs nežinote tarptautinės praktikos? Niekas neaiškina nieko. Ne, ir viso gero.
– Ačiū už pokalbį.
