– Ketveri įtempto ir sunkaus darbo metai. Po to – metai tylos, jokio viešumo. Atrodytų, kopėte į statų kalną ir staiga – bedugnėn. Kaip jūs jaučiatės?
– Ačiū, jaučiuosi gerai. Po tokio įtempto ir svarbaus darbo reikia padaryti pauzę, įvertinti rezultatus, laimėjimus, klaidas.
Manau, svarbiausia yra tai, kad pavyko suformuoti Lietuvos energetinės politikos kryptį. Iki 2009 metų Lietuva neturėjo energetinės politikos – tebuvo tik Rusijos energetinės sistemos dalimi. Sukūrėme europinę energetinę politiką, kuri ir toliau yra įgyvendinama. Bet sunkiai sekėsi tikslus ir darbus paaiškinti visuomenei.
– O nepykstate dėl tokių politinio žaidimo taisyklių, kai daug dirbęs žmogus tampa nebereikalingu?
– Natūralu, kad pasikeitus Vyriausybei tenka palikti politines pareigas. Esame laisva, konkuruojanti visuomenė – patys renkamės savo kelius ir patys už juos atsakome.
Iki 2009 metų Lietuva neturėjo energetinės politikos – tebuvo tik Rusijos energetinės sistemos dalimi. Sukūrėme europinę energetinę politiką, kuri ir toliau yra įgyvendinama. Deja, sunkiai sekėsi tikslus ir darbus paaiškinti visuomenei.
Tačiau yra gaila, kad politika Lietuvoje dažnai yra lėkšta, rėksminga ir provinciali. Tereikia pažiūrėti į Seimo nario Artūro Skardžiaus komisiją.
Tokia komisija parodo, kad pasiektas rezultatas yra labai didelis ir akivaizdus, jeigu sukelia tiek pykčio ir neapykantos. Pasiekėme „the point of no return“ – tašką, iš kurio kelio atgal nebėra.
Lietuvą aš apibūdinčiau kaip vieną iš 28-ių vagonų Europos Sąjungos traukinyje. Mūsų rūpestis, kad vagono keleiviams būtų patogu važiuoti, užtektų maisto, gėrimų, būtų šilta ir šviesu. Tačiau visi ginčai yra tik dėl važiavimo sąlygų.
Mažai kam rūpi, kur tas traukinys važiuoja, kokiu greičiu, kokiose stotyse jis stoja, kokie vagonai dar bus prikabinti. Dažnai net bandoma stabdyti traukinį ar atkabinti mūsų vagoną. Likti atkabintiems atsarginiame kelyje nieko gero neatneš. Reikia rūpintis ne vien savo vagonu, o visu traukiniu ir jo maršrutu.
Politika yra kompromisų menas, bet, manau, kad siekiant didelių tikslų svarbu yra sugebėti apginti savo poziciją. Dažnai vidurio kelias niekur neveda. Tik nesilaikydamas taisyklių gali pasiekti proveržį. Taip yra politikoje, versle, gyvenime. Bet taip daug draugų neįgysi, o priešų – tikrai.– Grįžkime prie energetikos. Darbai tęsiami. Tai turėtų jus džiuginti?
– Manau, tęstinumas yra natūralus. Esame europinė valstybė ir, savaime suprantama, turime vykdyti europinę politiką. Tai daug svarbiau už vieną ar kitą projektą, kuris gali tiek pavykti, tiek ir nepavykti.
Tik nesilaikydamas taisyklių gali pasiekti proveržį. Taip yra politikoje, versle, gyvenime. Bet taip daug draugų neįgysi, o priešų – tikrai.
Be to, mūsų politinė sistema yra taip sudėliota, kad gali užtikrinti tam tikrą tęstinumą.
Prezidento rinkimai nesutampa su Seimo rinkimais ir Prezidento institucija nemenkai lėmė, kad tęstinumas liko. Tai jau gerokai subrendusios valstybės požymis.
– Ar darbų tęstinumas ir nėra pats geriausias atsakymas, kad priešpriešos dėl strateginių tikslų neturėtų būti. Ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva?
– Politikoje yra dvi kryptys – bendradarbiavimas ir konkurencija. Abi yra būtinos ir reikalingos.
Anglų kalboje iš dviejų žodžių – „competition“ (konkuravimas) ir „cooperation“ (bendradarbiavimas) yra sukurtas naujadaras – coopetition. Lietuvoje labai trūksta ne tik tokio termino, bet ir tokios praktikos. Geriausiai mokame kariauti tarpusavyje. Tikiuosi, kad tai pasikeis.
– Koks sunkiausias momentas buvo vadovaujant Energetikos ministerijai?
– Buvo nemažai sunkių momentų. Tačiau sunkiausia per tuos ketverius metus buvo pasipriešinimas permainoms, kurį tekdavo įveikti kasdien. Dažnai tai būdavo iš įpročio – kodėl kažką, kas buvo daroma daug metų vienaip, staiga reikia pradėti daryti kitaip?
Būdavo pasipriešinimas iš nesupratimo, kokia yra Europos politika ir kodėl reikia kurti rinką. Tačiau didžiausias ir atkakliausias pasipriešinimas buvo dėl interesų. Vykdomos permainos griovė nusistovėjusius interesus, nutraukdavo pinigų srautus.
– Ką, jūsų manymu, apie jus galvoja „Gazprom“?
– Esu tikras, kad nieko negalvoja apie vieną ar kitą ministrą ar pareigūną. Koncernui „Gazprom“ Lietuva yra tik klientas, kuris nebesutinka mokėti tiesiog nepadorios kainos.
Buvo bandoma tą klientą įtikinėti, gąsdinti, bausti. Nepadėjo. Belieka laukti, ką tas klientas darys 2015 metais. Pirks dujas iš kitur pigiau, laimės arbitražą ar pavyks suderėti abipusiai priimtiną rinkos kainą.
Kitas dalykas yra Rusija, kuri labai nenoriai taikstosi su tuo, kad energetika kaip politinės įtakos instrumentas Baltijos šalyse palaipsniui yra prarandamas.
– Nekyla noro buvusių oponentų juokais paklausti to paties, ko klausdavo nuolat jūsų: „Kodėl nevažiuojate į Maskvą derėtis dėl dujų kainų“?
Pozicijos yra per daug tolimos ir nei meilikavimai, nei gąsdinimai padėti negali. Lietuva privalo įgyvendinti trečią energetikos paketą ir negali už Europos Komisiją pažadėti jo atsisakyti.
– Derybų susitikimai su „Gazprom“ vyko ir esant ankstesnei, ir dabartinei Vyriausybei. Ir premjeras Andrius Kubilius ir aš buvome susitikę su „Gazprom“ vadovais: tiek su Aleksejumi Mileriu, tiek su Aleksandru Medvedevu. Atskirai ir dalyvaujant Europos Komisijos atstovui.
Tačiau nieko nuostabaus, kad tie susitikimai rezultatų nedavė. Pozicijos yra per daug tolimos ir nei meilikavimai, nei gąsdinimai padėti negali.
Lietuva privalo įgyvendinti trečią energetikos paketą ir negali už Europos Komisiją pažadėti jo atsisakyti.
Rusijai trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas Lietuvoje yra labai pavojingas precedentas. Tai jau Rusijos ir Europos Komisijos galimų derybų objektas.
