Neužtikrino saugiklių
Šiauliai bene pirmieji šalyje investavo į biokuro energetikos technologijas bei ketina investicijas plėsti. Savivaldybei priklausanti „Šiaulių energija“ įrengė biokurą deginančią termofikacinę elektrinę, kuri leido sumažinti šilumos kainą šiauliečiams, toliau investuojama į papildomus biokuro katilus Pietinėje katilinėje.
Tačiau įstatymų leidėjai nesudėjo reikiamų saugiklių – privatūs biokuro gamintojai užtvindė rinką ir sukėlė kainas, dėl to biokuro naudojimas šilumos gamyboje nebeleido galutinės kainos vartotojams sumažinti, kaip planuota. Tačiau iš klaidų pasimokyta – valstybei priklausančioms miškų urėdijoms Aplinkos ministerija nurodė į naujai sukurtą biokuro biržą tiekti biokuro žaliavas, o tai leistų kainas sureguliuoti ir stabilizuoti šilumos vartotojų naudai.
Įstatymų leidėjai nesudėjo reikiamų saugiklių – privatūs biokuro gamintojai užtvindė rinką ir sukėlė kainas, dėl to biokuro naudojimas šilumos gamyboje nebeleido galutinės kainos vartotojams sumažinti, kaip planuota.
Kaip teigia kalbinti urėdijų atstovai, privatininkai urėdijų atėjimo bijo – rimtas konkurentas rinkoje, kuris neleis lengvai krautis pelno. Tiesa, reikia suprasti, kad biokurą sudaro ne tik nuo miško kirtimo likusios atliekos (šakos, kelmai), bet ir pakelės krūmynai, taip pat šiaudų granulės ir durpės. Nors biokuro biržai kol kas tiekiama tik mediena – jos rinkoje yra daugiausia, didžiausia paklausa, todėl sudaromos ekonomiškai pagrįstos kainos.
Energetinė nepriklausomybė
Tačiau vienas iš esminių klausimų, kuris dažnai lieka antrame plane – biokuro naudojimas šilumos ir elektros gamyboje yra ne tik mažiausia kaina vartotojams, bet visų pirma energetinė nepriklausomybė, darbo vietos ir mokesčiai, kurie lieka valstybėje ir grįžta jos gyventojams dviguba nauda nei tai būtų iš importuotų dujų, už kurias Rusijai mokame bene brangiausiai visoje Europoje.
„Švedija energetinės nepriklausomybės naudą suprato prieš maždaug keturiasdešimt metų. Tad dabar energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių ten sudaro 50 proc. Tuo tarpu Lietuva pasiekusi tik trečdalį, o planuose pasiekti žymiai daugiau“, – dienraščiui „Šiaulių naujienos“ teigė Šiaulių miškų urėdijos vyriausiasis inžinierius Romualdas Zebčiukas.
Iškreipta rinka
Įvykus pokyčiams biokuro rinkoje, šilumos gamintojai nebegalėjo sumažinti galutinės kainos vartotojams tiek, kiek tai anksčiau buvo įmanoma padaryti dėl biokuro.
Kaip teigia „Šiaulių energija“ vadovai, kylant biokuro kainai, didėja ir mokesčiai už šildymą šilumos gavėjams. Žinoma, kol kas didelė dalis šilumos energijos visoje šalyje pagaminama naudojant gamtines dujas, kurias Lietuvai tiekia Rusija, tad lemiamos įtakos galutinei kainai turi ir nepastovios dujų kainos.
Kaip teigia kalbinti specialistai, užsienio valstybėse, kurios siekia energetinės nepriklausomybės ir naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius, valstybė dotuoja nemažą dalį sąnaudų. Pasikliauti vien nereguliuojama rinka, šilumos kainų sumažinti nepavyksta vien dėl privataus verslo veiklos esmės – pelno siekimo. Specialistų nuomone, šiuo atveju valstybės vadovai turi suprasti energetinės nepriklausomybės svarbą. Pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje parodė, kaip Lietuva ir kitos Europos šalys yra priklausomos nuo rusiškų dujų importo ir kaip Rusija tai panaudoja kaip politinio spaudimo priemonę.
Užsienio valstybėse, kurios siekia energetinės nepriklausomybės ir naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius, valstybė dotuoja nemažą dalį sąnaudų.
Brangi technika
Šiuo metu biokurą bendrovei „Šiaulių energija“ tiekia konkursą laimėjusios įmonės. Sutartis pasirašyta prieš porą metų, kai dar biokuro birža neveikė, ir baigsis tik kitų metų birželio 1 d.
Kol kas birža nėra pajėgi užtikrinti viso poreikio, tad, pasak „Šiaulių energija“ vadovų, sutartis su tiekėjais sudarinėti ateityje dar teks ne kartą. Bet nuo šių metų valstybė įpareigoja šilumos gamintojus dalį biokuro pirkti per biržą – per trejus metus kvota išaugs nuo 10 iki 50 proc.
Tik susiduriama su problema – urėdijos įpareigotos tiekti biokurą į biržą bei užtikrinti rezervą, tačiau ne visos turi biokurui paruošti reikalingą techniką.
„Urėdijos susiduria su problema, kad neturi medienos smulkinimo mechanizmų, kurie kainuoja brangiai. Todėl urėdija tik surenka medieną, šakas ir jas parduoda tiems, kurie tuos mechanizmus turi. Jei urėdija įsigytų tuos mechanizmus ir galėtų pati pagaminti biokurą, tuomet ji galėtų visavertiškai dalyvauti biržoje“, – teigia „Šiaulių energijos“ generalinis direktorius Česlovas Kasputis.
Tai pripažįsta ir urėdijų atstovai – pilnam biokuro paruošimui jiems reikia tartis su tarpinėmis įmonėmis, kurios turi medienos smulkintuvus. Šios technikos kaina yra labai didžiulė, tad nesant pastovios politinės krypties investicijos iš savų lėšų vargiai pasiteisintų – kol vyktų išsimokėjimo periodas, biokuro gamybos kaštai dėl amortizacinių išlaidų nesumažėtų, bet padidėtų.
Tačiau ir dabartinė situacija nėra gera – biokuras gaminamas su daugybe tarpininkų. „Mūsų įmonė suinteresuota dalį biokuro pirkti būtent per biržą. Jei biržoje dalyvautų urėdijos su savo pagamintu biokuru, vyktų didesnė konkurencija, kadangi biokuras būtų pagamintas be tarpininkų“, – mano Č.Kasputis.
Nestabili nacionalinė strategija
Urėdijos atstovai tvirtina, kad investicijos galbūt pasiteisintų, bet dėl neprognozuojamos valstybės politikos bijoma prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų. Kaip parodė nemažai pavyzdžių, valstybės politinė kryptis keičiasi su kiekvienais rinkimais.
Urėdijos atstovai tvirtina, kad investicijos galbūt pasiteisintų, bet dėl neprognozuojamos valstybės politikos bijoma prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų.
„Įsigytume reikiamą techniką, bet nėra jokių garantijų, kad kita Vyriausybė laikysis tokios pačios politikos ir urėdijos nebus atvestos prie bankroto ribos vien dėl didžiulių amortizacijos atskaitymų už įsigytą techniką.
Privačios įmonės numuš biokuro kainą tam, kad eliminuotų konkurentus – urėdijas. Kiekviena Vyriausybė priima vis naują nacionalinę energetikos strategiją, kuri neturėtų taip dažnai keistis. Urėdijos negali imtis negarantuoto verslo vien todėl, kad jų pagrindinė pareiga – saugoti, atkurti, prižiūrėti valstybinius miškus ir tolygiai tiekti rinkai medieną“, – teigia Šiaulių miškų urėdijos Ryšių su visuomene specialistė Loreta Mejerienė.
Dėl besiblaškančių politikų gali nukentėti ir „Šiaulių energija“ – investicijos į termofikacinę elektrinę buvo padarytos remiantis tuometinės Vyriausybės suformuota nacionaline energetikos strategija. Bet pastaraisiais metais aukščiausioji šalies valdžia nurodė į savivaldybių įmonių monopolizuotą šilumos ūkį įsileisti privačius šilumos gamintojus.
Kaip parodė kitų miestų patirtis, privatūs gamintojai siekia tik pelno, dėl to nukenčia valstybės investicijos, o šilumos vartotojai žadėtos naudos negauna. Šiaulių atveju, jei į rinką ateis nepriklausomi šilumos gamintojai, termofikacinė elektrinė negalės dirbti visus metus ir bendrovė negalės įgyvendinti kitų jau pradėtų projektų bei išmokėti atsiskaitomąsias lėšas už investicijas į termofikacinę elektrinę.
Konkurencija vienodomis sąlygomis?
Šiaulių miškų urėdijos bendradarbiavimas su „Šiaulių energija“ iš dalies būtų ekonomiškai naudingas pačiai valstybei. Biokuro nereikėtų transportuoti toli, tad sumažėtų išlaidos bei biokuro kaina, taip pat ir galutinė kaina šilumos vartotojams, būtų taupomos valstybės lėšos.
Vis dėlto pagal dabartinius įstatymus toks tiesioginis bendradarbiavimas net ir tarp valdiškų įmonių vargu ar įmanomas – kaip ne kartą nurodė Konkurencijos taryba, konkurencija tarp privačių gamintojų ir valstybinių įmonių turi vykti vienodomis sąlygomis.
Tik tos sąlygos nėra visiškai vienodos, bent jau kol kas. Kaip teigė R.Zebčiukas, Lietuvoje pusė miškų priklauso valstybei, pusė yra privatūs. Tačiau urėdijos rūpinasi visų miškų priešgaisrine sauga (tiek valstybinių, tiek privačių), kol kas dar turi tvarkyti ir visų miškų kelius, o privatininkams belieka tik iš medienos pardavimo krautis pelną. „Tačiau tvarka keičiasi, berods, už kelių priežiūrą miškų savininkai bus įpareigoti mokėti“, – pastebi R.Zebčiukas.
