Gali kilti logiškas klausimas, kodėl man tai rūpi, kodėl skauda, nors jau nesu energetikos ministras. O esmė paprasta – šiandien man dėl to skauda, nes po 5 metų labai skaudės žmonėms, elektros energijos vartotojams. Nepastačius jūros vėjo parkų, 2030 m. Lietuvoje bus pagaminta tik 75% šalies sunaudojamos elektros energijos (su parkais būtų 100%). Tai reiškia, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas mokės už elektrą 5,5 cento už 1 kWh brangiau, o Lietuva kasmet praras 1,26 mlrd. eurų.
Iki šiol Lietuva labai sėkmingai ėjo energetinės nepriklausomybės link. Po vasario 9 d. įvyksiančios sinchronizacijos, mums lieka paskutinis etapas – užsitikrinti nuosavą elektros gamybą. Pasigamindama visą jai reikalingą elektros energiją, mūsų šalis ne tik neišleis milžiniškų pinigų už energijos importą, ne tik užsitikrins energetinį saugumą neramiais laikais, bet ir užtikrins elektros kainas verslui ir gyventojams.
Lietuvos elektros poreikis auga ir ateityje augs dar labiau. Ypač vis labiau atsisakant iškastinio kuro (ES, įskaitant ir Lietuvą, yra prisiėmusi tarptautiniu mastu labai aiškius įsipareigojimus dekarbonizuoti bloko ekonomikas). Įrodymų toli ieškoti nereikia. Prieš keletą savaičių Švedijos energetikos ministrė Ebba Busch pareiškė: „Aš labai pykstu ant vokiečių“, nes kainos Švedijoje tam tikromis valandomis pakilo iki 500 eurų/MWh. Priežastis – Vokietijai trūksta elektros energijos. Jos trūks vis daugiau ir daugiau.
Kiek elektros reikės Lietuvai? Į šį klausimą atsakė valstybės valdoma „EPSO-G“ įmonių grupė, pasamdžiusi vieną žinomiausių tokius tyrimus Europoje atliekančių įmonių – britų-olandų įmonę „DNV“. Atlikti skaičiavimai rodo, kad Lietuvai reikia 24 TWh elektros energijos per metus. Šį kiekį turėtų užtikrinti sausumos vėjo elektrinės, didieji saulės parkai, gaminantys vartotojai ir planuojami 2 jūros vėjo parkai. Jei parkai nėra pastatomi, Lietuva netenka net 6 TWh elektros per metus. O jei neužtenka pačių pasigamintos elektros, trūkumą reikia importuotis gerokai brangiau.
Praėjusių metų elektros kainos vidurkis „Nord Pool“ biržoje buvo 9,4 ct už 1 kWh su PVM. Esant ypač nepalankioms klimato sąlygoms, kaip matėme, valandinė kaina rinkose gali siekti iki 50 ct už kWh. Atsiradus reikšmingoms geopolitinėms įtampoms, išliekant elektros energijos deficitui, jos kaina gali tapti tiesiog sunkiai suvokiama. Energetinės krizės metu Vyriausybė iš šalies biudžeto privalėjo paimti beveik 800 mln. eurų, kad šalies gyventojams kompensuotų išaugusias energetinių išteklių kainas.
Pagal galiojantį algoritmą elektros kaina „Nord Pool“ biržoje nustatoma pagal brangiausią patenkintą gamintojo pasiūlymą. Tai reiškia, kad tokių atvejų, kaip jau minėtas švediškas – dekarbonizuojant ir elektrifikuojant Centrinės Europos, pirmiausia Vokietijos, ekonomiką – bus vis daugiau. Nenuostabu, kad visai neseniai ta pati Švedijos vyriausybė sustabdė jungties į Vokietiją statybą.
Blogiausia, kad sustabdžius antrojo jūrinio vėjo parko aukcioną, tikimybė, kad bus pastatytas pirmasis, laimėtas dar be valstybės paramos, yra labai nedidelė. Tikėtina, kad 9,5-11 ct/kWh elektros kaina gali tapti Lietuvos elektros sistemos, toliau grįstos importu, žemutine riba. JAV Nacionalinė atsinaujinančios energetikos laboratorija (NREL) kartu su Lietuvos energetikos agentūra (LEA), keletą metų dirbančios prie bendro Lietuvos energetikos sistemos modeliavimo projekto, naudodamos specialią programinę įrangą ir moderniausius superkompiuterius, suskaičiavo, kad pilnai įrengus visus 2030 metams numatytus elektros generavimo pajėgumus, įskaitant 1,4 GW jūros parkus, elektros kaina Lietuvoje turėtų būti apie 5,5-6,0 ct/kWh, tai yra beveik perpus mažesnė nei tuo atveju, jei jūros parkai nebūtų įrengti.
Kainos, kurias čia pateikiu, apytikslės – dar reikėtų Įtraukti tiesioginius sandorius tarp didelių gamintojų ir didelių vartotojų, tačiau esmė lieka ta pati.
Daugiau nei akivaizdu, kokia didelė žala Lietuvai (ir paprastiems elektros vartotojams) būtų nepastačius parkų. Tačiau čia dar ne viskas. Šiuo metu Klaipėdos jūrų uostas pradeda reikšmingas investicijas į uosto infrastruktūrą, skirtą aptarnauti jūrinio vėjo parkų statybas ir jų priežiūrą. Pastačius jūros vėjo parkus, savivaldybėms, kurios ribojasi su jūrine teritorija, vietos bendruomenėms pagal galiojančius teisės aktus būtų skiriamas 1 euras už kiekvieną 1 MWh šiuose parkuose pagamintos elektros energijos. Šios lėšos būtų panaudojamos vietos bendruomenių ir gyventojų socialiniams, ekonominiams bei aplinkos apsaugos poreikiams tenkinti.
Mažos ir vidutinės įmonės būtų įtrauktos į elektrinių statybą – jų paslaugų ir darbų vertė sudarys ne mažiau kaip 3% investicijų išlaidų. Skaičiuojama, kad investicijų vertė į abu jūros parkus galėtų siekti iki 4 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad valstybės biudžetas, sustabdžius šiuos projektus, neteks 840 mln. eurų vien tik PVM mokesčio.
Priklausomybė nuo energetinių išteklių importo yra kiekvienos šalies nacionalinio saugumo Achilo kulnas. Ne veltui Rusija ilgus metus mezgė ir buvo užmetusi energetinės priklausomybės tinklus visai Europai. Energetinį šalių, priklausančių nuo importo, pažeidžiamumą geriausiai pademonstravo Rusijos energetinis karas su Europa karo prieš Ukrainą pradžioje. Todėl nei kiek neperspausiu pasakydamas, jog Jūros vėjo parkų statyba yra nacionalinį saugumą užtikrinantis strateginis Lietuvos valstybės projektas, savo reikšme prilygstantis SGD terminalo „Independence“ įrengimui ar sinchronizacijai su kontinentinės Europos tinklais.
