Atsinaujinanti energija, gaminama iš vėjo ir saulės nėra stabili, ir jos gamyba banguoja, priklausomai nuo oro sąlygų. Anot D. Virbicko, norint sėkmingai vystyti šią energijos rūšį, tiek Lietuva, tiek ir visa Europa turėtų svarstyti apie paramą energijos kaupimo technologijoms.
Anot jo, išplėtojus energiją kaupiančias technologijas, Lietuva taip pat galėtų sparčiau vystyti atsinaujinančią energetiką, nes jos plėtrą šiuo metu riboja nepakankami nepastovios energijos balansavimo pajėgumai.
– Pristatydamas adekvatumo analizę sakėte, kad iki 2025 metų Baltijos šalyse pritrūks 200 MW pirminio elektros rezervo. Energetikos ministerija po to paskelbė, kad sieks didesnės gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kokią įtaką tai darys rezervo poreikiui?
– Pati strategija siekia 2050 metus, adekvatumo analizė – 2032 metus, tad yra dar laiko tarpas, bet iš principo atsinaujinantys šaltiniai yra analizėje. (...) Kalbant apie atsinaujinančių vaidmenį ilgalaikėje perspektyvoje, tai potencialus gamybos šaltinis, tik iki šiol nieko nedaroma, kad susitvarkytume ar bent sušvelnintume jų nepastovumą. Turiu omenyje, kad atsinaujinantys ištekliai plėtojasi labai greitai, o esminė to priežastis yra subsidijos visoje Europoje. O inovatyvioms technologijoms, kaip akumuliatoriams, baterijoms, energijos kaupikliams, subsidijos nėra adekvačios, ir tie vystymosi greičiai išsiskiria. Jeigu inovatyvios technologijos vystytųsi tokiu greičiu, kaip atsinaujinantys, tai turėtume patobulintą vėjo technologiją, kuri daugiau gamina, ir turėtume patobulintą kaupiklį, kuris puikiai susitvarko su vėjo svyravimu.
Galima sakyti, kad energijos kaupikliai sąlyginai stovi vietoje pagal tai, kaip skverbiasi atsinaujinantys šaltiniai, tai jei subsidijas pavyktų suvienodinti, situacija keistųsi. Nežinau, ar Lietuva galėtų tapti pionierie, bet mes turime potencialą: turime smegenis, turime žmonių.
– Tačiau kai Lietuvoje kalbame apie atsinaujinančios energijos balansavimą, kalbame apie dujines ir hidroakumuliacines elektrines, o baterijas ir kaupiklius paliekame tolimai perspektyvai, tikėdamiesi, kad technologijas sukurs didelės Vakarų šalys. Jūs siūlote investuoti į tokių technologijų plėtrą Lietuvoje?
– Lietuvoje investuoti neužteks, reikėtų tai daryti visoje Europoje, nes tos didžiosios šalys, didžiosios korporacijos vaidina lyderiaujantį vaidmenį, bet kažkokias iniciatyvas kelti Lietuvoje, galbūt parodyti pavyzdį, kodėl gi ne? Yra milžiniškas potencialas žinių ir žmonių, kurie tomis galimybėmis galėtų pasinaudoti. Dujinės ir hidroakumuliacinės elektrinės yra labai geras būdas, net, sakyčiau, tradicinis būdas, bet suinteresuotos yra kelios įmonės ir grupė žmonių, kurie tas technologijas gali naudoti ir vystyti. Bet jeigu technologijos būtų subsidijuojamos, tai yra milžiniškas potencialas įvairių resursų, kurie gali prie to prisidėti. Sukurti bateriją ir ją išbandyti kainuoja.
– Tai jūs kalbate apie subsidijas balansavimui?
– Subsidijas inovatyvioms technologijoms. Kitas būdas yra atsikratyti subsidijų visiškai – nei atsinaujinantiems, nei inovacijoms, niekam. Tuomet pati rinka sugeneruos tą subsidiją, tai yra pats tvariausias būdas, bet, kiek suprantu iš lietuviškos ir europinės strategijos, nemanau, kad subsidija bus panaikinta.
– Tačiau atsinaujinanti energetika Lietuvoje negali plėstis iki begalybės, nes prie tinklo galima prijungti tik tam tikrą kiekį jėgainių.
– Yra du faktoriai: laido storis ir rezervo galimybės. Tai laido storis yra nepalyginamai didesnis nei dabar turime rezervo galimybių, bet jeigu turėtume inovatyvius sprendimus dėl rezervo, tuomet galimybės išsiplėstų. Jeigu vėjo energija nesvyruotų taip, o ją akumuliuotų baterijos, galbūt tuomet atsiremtume į tinklo galimybes. KTU vertinimu, 1000 MW iš esmės neturėtų problemų prijungimui. Tačiau rezervas šiuo metu – viskas, 500 MW vėjo kvota jau utilizavo visą galimą rezervą.
– „Lietuvos energijos gamyba“ sako, kad dėl penktojo Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės agregato, kuris būtų naudojamas ir atsinaujinančios energijos balansavimui, statybos apsispręs, kai iš perdavimo operatorių sulauks techninių sąlygų. Kada to galima tikėtis?
– Leidžiu sau spėti, kad technines sąlygas jie tikrai gali nesunkiai nuspėti, nes tai yra puikiai žinoma iš tinklo kodekso ir taisyklių. Tačiau ko tikrai nėra ir ko bet koks gamintojas pagrįstai laukia – tai yra rinkos sąlygos. Kaip už tai bus atsiskaitoma, koks tai gali būti verslo modelis – tai sisteminių paslaugų rinką Lietuvoje tikrai reikia dar išvystyti, ji yra visiškai kūdikystės stadijoje. Toks pirminis reguliavimas istoriškai iš Rytų – nėra rinkos. Antrinio reguliavimo rinką jau yra, neseniai ją patobulinome Baltijos šalyse, tačiau ją dar reikia tobulinti. Tretinis rezervas – pernai turėjome aukcionus, šiemet vyksta paruošiamieji darbai, didelė tikimybė, kad vėl bus aukcionai. Tai yra tokie fragmentai, kuriuos ištobulinus galima būtų sukurti normalią, ilgalaikiškai prognozuojamą sisteminių paslaugų rinką, tada būtų gamintojams aišku, ką jie gali gauti, ne tik iš jų reikalauti, kad statyk, daryk.
– Kalbant apie subsidijas inovacijoms, tiek apskritai panaikinus rėmimą atsinaujinančiai energijai, tiek subsidijuojant inovatyvius sprendimus, trumpuoju laikotarpiu kainos vartotojams išaugtų. Tai turbūt yra viena pagrindinių problemų – vartotojas galų gale turėtų sumokėti daugiau.
– Tai nėra lengvi sprendimai. Jeigu paleidi visus į rinką, kaina pakilo ir niekas nepuls investuoti, nes gal kitą dieną kaina nukris. Taigi, turi susiformuoti lūkestis. Jeigu Vyriausybė priima sprendimą skirti subsidijas ir tai vartotojams daro įtaką per tarifą, tai tos investicijos yra kaip ir visos – iš pradžių reikia sumokėti, kad vėliau nuraškytum tuos vaisius. Taip, tai yra skausminga, tačiau iš kitos pusės – reikia daug dirbti edukacinėje dalyje. Reikia aiškinti, ko sieki ir kodėl sieki. (...)
Apskritai energetika gali pasukti nebūtinai centralizuotu keliu, mūsų vartotojai kuo daugiau nori pasigaminti patys, bent jau dalį savo vartojimo portfelio. Jiems kuo toliau, tuo labiau tinklas reikalingas kaip rezervas, o ne kaip bazinis tiekėjas ir dėl to tinklams reikės stipriai pasikeisti. Tinklas pasidarys daugiau kaip rezervinės galios tiekėjas, o ne energijos tiekėjas, kaip dabar. Ir tie Energetikos strategijos tikslai 2050 metais gali būti pasiekti didžiąja arba bent didele dalimi nebūtinai per didelius projektus, kaip jūros vėjo jėgainės, bet per daug mažų.
– Tai jūs tikite gaminančių vartotojų perspektyvomis?
– Čia net neabejotina. Pasižiūrėkime šildymo evoliuciją – iš pradžių buvo centralizuotas šildymas, dabar centralizuotą šildymą turi tie, kuriems pasirinkimas buvo komplikuotas. Naujos investicijos: dujinis, geoterminis, elektrinis šildymas nebūtinai centralizuotas, tad manau, kad taip sparčiai pingant saulės elektrinėms – mes kol kas stebimės, kad įsirengęs būstą ar pastatęs gamyklą įsirengia saulės elektrinę – viskas apsivers ir visi stebėsis jei nepasistatysi saulės elektrinės.
– Šiuo metu „Litgrid“ įgyvendina du didelius projektus. Ignalinos AE pastotės rekonstrukcijos bei elektros linijos tarp Vilniaus ir Lietuvos elektrinės stiprinimo projektus. Atsižvelgiant į tai, kad tiesiant „LitPol Link“ ir „NordBalt“ linijas, laikas spaudė, kaip planuojate spėti su naujais projektais?
– Dėl pačių pirkimų, tai neabejotinai vieni didžiausių vykdomų pirkimų paskutinius laikotarpius, neskaičiuojant „NordBalt“ ir „LitPol Link“, tai skiriame didelį dėmesį, kad būtų kuo geresnė kaina, kuo stipresni rangovai ateitų. Plečiame, kiek galime, ratą potencialių tiekėjų, bet plėsdami jį taip pat reikalaujame, kad įmonės būtų pajėgios. Tikimės, kad ateis stiprūs rangovai, pajėgūs ir tai leis užtikrinti projektą laiku.
– Tuo metu, kai vyko „LitPol Link“ statybos ir reikėjo perprojektuoti iš naujo dalį atramų, streso projekte buvo daug. Tai ar šio streso ir šiuose projektuose galima tikėtis?
– Mes juokaujame, kad tinkle turi būti įtampa, nes kitaip tinklas neveiktų. Kai kas tai prisitaiko, kad apskritai įtampa turi būti. Sutinku, kad „NordBalt“ ir „LitPol Link“ projektuose buvo daug iššūkių, tačiau pasižvalgykime aplink. Tie patys švedai daro „South West Link“, berods, jau dvejus metus vėluoja. Tai yra normalu, kad tokie projektai turi labai daug iššūkių, net, sakyčiau, normalu, kad vėluoja, nes kai mes lankomės įvairiose konferencijose, mūsų „LitPol Link“ ir „NordBalt“ laiku įgyvendintus projektus pristato kaip pavyzdį ir neeilinį įvykį.
– Ignalinos AE pastotės projektas yra paskelbtas valstybei svarbiu, kuo jis toks ypatingas, kad jam skiriama tiek dėmesio?
– Jei pradėti nuo sinchronizacijos, jis yra pasienyje su Baltarusija ir ten reikia paruošti tinklą. Skirstykla yra suprojektuota kaip dalis buvusio Sovietų sąjungos tinklo ir ji persipynusi su Baltarusija. Tai mes norime atpainioti tą, kad pasiruoštume būsimam atjungimui, bet neįlendant į tranzitą iš Latvijos į Lietuvą. Kita priežastis – Ignalinos atominė elektrinė nebeveikia ir ten tokios pastotės nebereikia – ji yra milžiniško dydžio, palyginti su dabartiniu poreikiu, tai ją reikia stipriai sumažinti ir perkelti pastotės įrenginius ir svarbą arčiau vartojimo – į Uteną. Tai Utenos pastotė bus rekonstruojama ir jos svarba kils, o Ignalinos pastotėje vienas didelis vartotojas bus branduolinių atliekų saugykla, jai bus užtikrintas aukščiausias patikimumas, o daugiau ten lieka tranzitas. Be to, sumažės jos eksploatacija – dabar Ignalinos pastotei kaip didžiausiai ir labai senai išleidžiame apie 700 tūkst. eurų per metus, tai apie 12 kartų sumažės eksploatacijos kaštai.
– Dėkoju už pokalbį.
