Jau kuris laikas netyla kalbos, kad Lietuvai reikia elektros energijos jungties su Vokietija. Daugiausiai apie tai kalba elektros energijos projektų vystytojai ir jų samdomi lobistai. Esą, neturint aiškių eksporto kanalų, Lietuvoje jau apie 2026 m. sustos investicijos į atsinaujinančią energetiką.
Kiek visgi tokia elektros energijos jungtis su Vokietija galėtų kainuoti? „Ignitis grupės“ vadovas skaičiuoja, kad projekto sąmata siektų apie 1,9 mlrd. eurų. Tačiau remiantis „Harmony Link“ jungties su Lenkija pavyzdžiu, kur kaštai dvigubai trumpesnei ir mažesnio pralaidumo jūriniai jungčiai išaugo nuo planuotų 640 mln. iki 1,6 mlrd. eurų, panašu, kad su Vokietijos jungtimi susijusios išlaidos lengvai galėtų viršyti 3 mlrd. eurų. Vystytojų, norinčių finansuoti tokį projektą, eilės nesirikiuoja – dauguma tiesiog siekia, kad jungtis atsirastų finansuojant ją didesniu elektros energijos perdavimo tarifu vartotojams.
Vienintelė iki šiol nutiesta jūrinė Lietuvos elektros energijos jungtis yra su Švedija. Nepaisant didelių investicijų, ji Lietuvos vartotojams nuo pat atidarymo neša naudą, nes Švedijoje elektros kainos yra tradiciškai žemesnės nei Baltijos šalyse. Tokia padėtis susidaro dėl Švedijoje mažą šiltnamio efektą sukeliančių dujų pėdsaką turinčios elektros energijos pertekliaus.
Tuo metu, uždariusi paskutines atomines elektrines, Vokietija tapo elektros energijos importuotoja. Be to, gamindama elektros energiją, nemaža dalimi remiasi brangiais iškastinio kuro šaltiniais ir perėjimas prie atsinaujinančios elektros energijos yra sąlyginai lėtas. Tad situacija visiškai priešinga nei ta, kuri yra su Švedija.
Statistika rodo, kad 2021-2023 metais elektros energijos kaina Vokietijoje buvo didesnė nei Lietuvoje. Tuo pačiu nėra perspektyvų, kad ateityje Vokietijoje elektros energijos kaina būtų mažesnė nei Lietuvoje. Tad šalį, kuri praėjusį dešimtmetį džiaugėsi pigiomis rusiškomis dujomis ir aktyviai rėmė saulės energetiką ant stogų, jau artimiausiu metu, pagal pasigamintos saulės ir vėjo energijos dalį lyginant su vartojimu, aplenks Lietuva.
Lietuvai pasistačius jungtį su brangesnės elektros šalimi – Vokietija, vyktų elektros energijos eksportas, o vietoje tektų remtis brangesniais generacijos šaltiniais arba importu iš Švedijos ir kaimyninių šalių. Gautųsi, kad Lietuvos elektros energijos vartotojai už elektrą mokėtų daugiau. Išloštų tik vystytojai, kurie galėtų savo pagamintą elektrą parduoti brangiau.
Verta turėti omenyje, kad vietoje pastatytos elektrinės turi poveikį kraštovaizdžiui ir gyventojams. Lietuvoje bendruomenės, šalia kurių yra iškilusios vėjo elektrinės, gali tikėtis 1 euro nuo kiekvienos pagamintos megavatvalandės. Tuo metu Vokietijoje bendruomenės gali tikėtis dvigubai daugiau, o dalyje regionų – papildomai subsidijuojamos elektros energijos. Atsiranda grėsmė Lietuvoje pristatyti galybę vėjo elektrinių, kurios tik aptarnautų Vokietijos vartotojus su menkomis naudomis vietos bendruomenėms.
Į Vyriausybės planą yra įtrauktas punktas dėl jungties su Vokietija inicijavimo. Tačiau kyla klausimas: ar milijardai iš vartotojų kišenės turėtų būti nukreipti projektui, kuris iš esmės naudingas tik vystytojams? Vietoje to, kodėl neinvestavus į vietinius energijos kaupimo įrenginius, kurie galėtų geriau patenkinti energijos poreikį, kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas? Tokie sprendimai, visų pirma, būtų naudingi Lietuvos vartotojams bei padėtų sparčiau transformuoti visą energetikos sektorių į tvaresnį.
