Ieškos balinių vėžlių dėtaviečių
Su gamtosaugos iššūkiais susidūrė ir elektros jungties su Lenkija „LitPol Link“ statytojai.
Iki birželio pabaigos, pasitelkiant specialias priemones, bus ieškoma itin retos, saugomos rūšies gyvūnų – balinių vėžlių. Toks terminas pasirinktas todėl, kad baigiantis vėžlių poravimosi metui, vėžlių patelės sudeda kiaušinius.
Dar 2013 m. „LitPol Link“ elektros linijos trasos teritorijoje buvo atliktas tyrimas dėl galimai ten esančių balinių vėžlių, tarmiškai vadinamų „geležinėmis varlėmis“, tačiau tada šių gyvūnų nebuvo rasta.
Iki birželio pabaigos, pasitelkiant specialias priemones, bus ieškoma itin retos, saugomos rūšies gyvūnų – balinių vėžlių.
Jei linijos statybų vietoje bus rasta nors viena balinio vėžlio kiaušinių dėtavietė, ji bus aptverta, o dirvoje užkasti kiaušiniai bus apsaugoti ne tik nuo pravažiuojančios statybų technikos, bet ir nuo dažnai vėžlių lizdus užpuolančių plėšriųjų paukščių ir gyvūnų. Didžiąją gyvenimo dalį vėžliai praleidžia drėgnose vietovėse, sekliose kūdrose ir pelkėse.
Planuojant „LitPol Link“ elektros linijos trasą, tokie žemės plotai buvo sąmoningai apeinami. Įprastai elektros linijos atramos nestatomos pelkėse, jų statyba užima nedidelę teritoriją ir neturėtų sudaryti kliūčių vėžlių gyvenimui.
Perdažo ir tobulina vėjo jėgaines
O kaip apsaugoti paukščius nuo besisukančių vėjo jėgainių menčių? Neseniai buvo paskelbta, kad norvegai sugalvojo neįprastą, bet paprastą sprendimą. Specialistai pasiūlė vieną iš trijų jėgainės menčių perdažyti juoda spalva, sukuriant didesnį konstrastą nuo aplinkos. Taip esą mentės būtų geriau matomos žemiau skraidančioms antims, jerubėms ir kitiems paukščiams.
Tyrėjai svarsto, kad toks sprendimas bus žymiai paprastesnis nei kiti būdai paukščiams atbaidyti.
Specialistai pasiūlė vieną iš trijų jėgainės menčių perdažyti juoda spalva, sukuriant didesnį konstrastą nuo aplinkos. Taip esą mentės būtų geriau matomos žemiau skraidančioms antims, jerubėms ir kitiems paukščiams.
Tuo tarpu didžiausia JAV vėjo energetikos kompanija „FPL Energy“ išmėgino naujas turbinas, kurios paukščių mirčių skaičių sumažina perpus.
Naujosios turbinos yra aukščiau ir turi didesnius sparnus, taigi jos yra geriau matomos ir nesikerta su įprastais paukščių migravimo keliais. Tokių veiksmų imtasi po to, kai kompanijos prižiūrimam vėjo jėgainių parkui „Altamont Pass“ buvo iškelta byla dėl masinių paukščių žūčių.
Problemų yra net ir dykumoje
Iššūkių kilo ir didžiausiai pasaulyje saulės elektrinei Kalifornijoje. Mohavės dykumoje plytinčią veidrodžių jūra atspindi saulės spindulius ir kaitina didžiulius vandens katilus, iškeltus ant trijų 140 metrų aukščio bokštų.
Kiekviename iš trijų jėgainės padalinių nuo 100 tūkst. iki 120 tūkst. veidrodžių yra išdėstyti apskritimu aplink bokštą, prilygstantį 45 aukštų pastatui ir ant kurio viršaus įrengtas katilas. Veidrodžiai yra valdomi kompiuteriais, kurie juos sukioja taip, kad jie visada nukreipia saulės spindulius į katilą.
„Nuo pat pradžių mes žinojome, kad „Ivanpah“ projektas įgyvendintas tokioje vietoje, kurioje gyvena didelis kiekis dykumos vėžlių. Buvo nerimaujama, kad projektas sunaikins dykumų vėžlių buveines“, – sakė biologė Ileene Anderson.
Tačiau vėžliai sėkmingai buvo surinkti į specialius narvus, o vėliau perkelti atgal į laukinę gamtą. „Jei atsižvelgsime į visų vėžlių priežiūrą ir stebėseną, tai vienam vėžliui buvo skirta 55 tūkst. dolerių“, – įspūdingas sumas atskleidė vienas projekto dalyvių.
Jei atsižvelgsime į visų vėžlių priežiūrą ir stebėseną, tai vienam vėžliui buvo skirta 55 tūkst. dolerių, – įspūdingas sumas atskleidė vienas projekto dalyvių.
Tačiau įtampa tarp didelių saulės elektrinių statytojų ir gamtosaugininkų neatslūgsta. Neseniai paaiškėjo, kad saulės spinduliai apdegina paukščių plunksnas ir šie žūsta.
Šiuo metu daug dėmesio skiriama, kad elektrinėms statyti būtų parinktos pačios tinkamiausios vietos.
Kalifornijoje saulės elektrinių projektams numatyta skirti keletą beveik nedirbamos Mohavės dykumos vietų, kurios itin tinka tiek vėjo, tiek saulės jėgainėms.
Hidroelektrinės gali atkirsti žuvų kelius
Problemų turi ir hidroelektrinės, kurios nepasirūpino žuvitakiais. 1959 m. ant Nemuno pastačius Kauno hidroelektrinę ir neįrengus žuvitakio netrukus sulaukta liūdnų padarinių.
Mokslininkai tvirtina, kad ši hidroelektrinė atkirto apie pusę praeivių žuvų potencialo. Maždaug pusę žiobrių, pusę lašišų, šlakių neršdavo aukščiau Kauno hidroelektrinės. Kita pusė – Neries baseine, pasukdavo į šią pusę, į kitas Lietuvos upes.
2001 m. bendrovė „Ekoprojektas“ buvo parengęs žuvitakio per Kauno hidroelektrinės užtvanką priešprojektinius pasiūlymus ir studiją.
„Buvo visiškai panaikintas iš Kuršių marių į Nemuno aukštupį ir jo intakuose migruojančių žuvų kelias, taigi vertingos žuvys (lašišos, šlakiai, žiobriai, sterkai ir kt.) nepasiekia pagrindinių nerštaviečių. Iki Nemuno užtvenkimo Kauno HE tvenkinio ribose buvo sugaunamos 33 žuvų rūšys, o po Nemuno užtvenkimo žuvų rūšių sumažėjo iki 24. Vertingos migruojančios žuvys – lašiša, šlakis – visai išnyko“, – konstatuota studijoje.
Čia pat pridurta, kad žuvys, plaukiančios per turbinas, būna sužalojamos arba žūsta, ypač kai turbinų rato sukimosi greitis gana didelis.
