Energetikos sektorių Europoje augina valstybių subsidijos, o ne rinka. Į energetiką pirmiausia investuojama kaip į politinį tikslą, o ne į verslą. Taip elgiasi ir Lietuva – stato savo suskystintų gamtinių dujų terminalą, nors galėjo statyti regioninį, subsidijuoja saulės energetiką, nors Šiaurės šalys į saulę daug lūkesčių nededa.
Kitaip elgiasi netolima Lietuvos kaimynė – Suomija. Jos energetikos sektorius yra panašus į Lietuvos – jei suomiai neturėtų branduolinių reaktorių, didžiąją dalį elektros būtų priversti importuoti, be to, Suomija taip pat smarkiai priklausoma nuo Rusijos dujų. Todėl ir šioje šalyje energetinės nepriklausomybės klausimas yra opus, bet, priešingai nei Lietuvoje, sprendžiamas greičiau ir pigiau.
Brangios terminalo ambicijos
Suomija ir Estija dabar varžosi dėl Europos Sąjungos paramos regioniniam suskystintų gamtinių dujų terminalui.
Patraukliausią projektą pasiūliusi valstybė gaus piniginę paramą, o importuotas, ne rusiškas dujas galės vartoti abi.
 |
| „Klaipėdos naftos“ nuotr./Plieno pjovimo staklių paleidimo „Hyundai Heavy Industries Co. Ltd“ momentas. |
Tuo metu Lietuva suskubo statyti savo terminalą, nors jis būtų buvęs tinkamas ir kaip regioninis projektas.
2012 metais Europos Komisijos užsakymu buvo atlikta studija. Jos išvados – regioninis terminalas turi būti Suomijos įlankoje, Estijoje arba Suomijoje. Kodėl ši vieta tinkamiausia?
„Nepaisant to, kad Klaipėdos SGD terminalo projektas pripažintas ekonomiškiausiu iš pateiktų projektų bei atitinka konsultantų rekomendacijas dėl pasirinktos technologijos ir metinių pajėgumų, visgi didesnį svorį turėjo tai, kad šiaurinė regiono dalis – Suomija ir Estija būtų pažeidžiamiausia nutrūkus dujų tiekimui iš Rusijos, nes Latvija turi Inčukalnio dujų saugyklą, o Lietuva turės jungtį su Lenkija“, – rašoma Energetikos ministerijos laiške „15min“.
Į ES paramą 2014–2020 metais pretenduoja keturi projektai: „Finngulf“ SGD terminalas, Paldiskio SGD terminalas, Baltijos regioninis SGD terminalas, Rytų Baltijos jūros regioninis SGD terminalas.
Lietuva į kitos perspektyvos ES paramą pretenduoti jau nebegali, nes Klaipėdos SGD terminalas turėtų būti užbaigtas jau 2014 metais.
Jeigu Europa apsispręs, kur turėtų būti regioninis SGD terminalas, jis bus statomas 2016–2019 metais. Lietuva tiek laukti esą negalėjo.
„2014 metų pabaigoje pradėsiantis veikti terminalas ne tik sukurs konkurenciją gamtinių dujų rinkoje Lietuvoje, bet taip pat prisidės ir prie dujų tiekimo konkurencijos Latvijoje ir Estijoje, iki kol bus įgyvendinta visa alternatyvų dujų tiekimą regionui užtikrinti būtina infrastruktūra, tarp jų – ir regioninis SGD terminalas Suomijos įlankoje“, – tikina Energetikos ministerija.
Tiesa, gegužės viduryje Europos Sąjungos energetikos komisaras Güntheris Oettingeris pareiškė, kad Klaipėdos SGD terminalas gali būti iš dalies finansuojamas ir europinėmis lėšomis.
Kol lietuviai kalba, suomiai stato
Lietuva ir Suomija taip pat skirtingai sprendžia atominių elektrinių problemas. Lietuva jau aštuonerius metus rengiasi pradėti statyti naują Visagino atominę elektrinę, bet pasikeitus valdžiai projektas vėl įstrigo.
Kol lietuviai trypčioja, suomiai stato. Jau dabar Suomija turi 4 branduolinius reaktorius. Dar vienas statomas reaktorius, tikimasi, veikti pradės 2016 metais. Tiesa, statybos pabrango, jos vėluoja, tačiau jau greitai Suomija taps dar mažiau priklausoma nuo importuojamos elektros.
Lietuvoje sprendimo dėl VAE priėmimą apsunkina ir referendumo rezultatai, kurie rodo, kad lietuviai atominės elektrinės nenori. Tuo metu Suomijoje gyventojų nuomonė yra palanki.
Šiuo metu apie 26 proc. Suomijoje sunaudojamos elektros pagamina branduoliniai reaktoriai. Daugiausia elektros suomiai importuoja iš Šiaurės šalių, šiek tiek – iš Rusijos. Lietuva importuoja iki 70 proc. elektros, daugiausia – iš Rusijos.
Dujų sektoriuje žaidžia „Gazprom“
Suomija, kaip ir Lietuva, naudoja vien Rusijos tiekiamas dujas, tačiau šildymo kainomis nesiskundžia. Kodėl?
Suomija yra šalčiausia Europos šalis. Todėl, jei šilumą naudotų taip pat neefektyviai kaip Lietuva, suomiai neišbristų iš skolų. Tačiau jie tik stebisi ir klausia, kodėl Lietuvoje tiek daug žmonių, neišgalinčių susimokėti už šilumą.
 |
| „RIA Novosti“/„Scanpix“/„Gazprom“ |
Su „Gazprom“ Suomija turi daug palankesnę sutartį nei Lietuva. Suomijos energetikos bendrovė „Gasum“ iki galo neatskleidžia dujų kainos skaičiavimo formulės, tačiau teigia, kad apie 60 proc. kainos priklauso nuo naftos svyravimų rinkoje. Todėl įmonės atstovai tikina, kad jiems dujų kaina priklauso ne nuo Kremliaus valdovų nuotaikos, o nuo situacijos žaliavų rinkoje.
Visgi dujų kaina yra didelė – panaši, kaip Lietuvoje. Suomija patenka į ketvertuką Europos šalių, brangiausiai mokančių už dujas.
Tačiau Lietuvoje tos pačios „Gazprom“ dujos įperkamos daug sunkiau, nes lietuvių perkamoji galia – žymiai mažesnė nei suomių.
Išnaudota atsinaujinanti energetika
Europos statistikos biuro duomenimis, daugiausia atsinaujinančios energijos vartoja Švedija, Latvija, Suomija ir Austrija. Švedijoje beveik pusė suvartojamos energijos pagaminama iš vandens, Suomija taip pat puikiai išnaudoja vandenį ir biomasę, Latvija – upes.
Suomijoje jau dabar 32 proc. visos sunaudojamos energijos yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių (Švedijoje – beveik 45 proc.). Tikimasi, kad 2020 metais šis skaičius išaugs iki 38 proc., o Latvija, kurioje iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminama 33 proc. suvartojamos energijos, tikisi šią dalį padidinti iki 40 proc.
Saulės elektrinės nėra geriausias pasirinkimas nei Skandinavijos, nei Baltijos šalims.
Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pavyzdžiui, Malta, kur atsinaujinanti energetika yra beveik nepažįstama energijos rūšis, blogai neatrodo. Pernai iš atsinaujinančių energijos šaltinių Lietuvoje pagaminta 18,5 proc. suvartotos energijos. Iki 2020 metų tikimasi, kad ši dalis šiek tiek viršys Europos Sąjungos reikalavimus (23 proc. vietoje reikalaujamų 20 proc.).
Jeigu pavyks pasiekti, kad 60 proc. šilumos sektoriuje suvartojamo kuro sudarytų atsinaujinantys šaltiniai (2008 metais buvo apie 28 proc.), turėtų sumažėti šildymo kainos.
Pagrindiniai atsinaujinančios energetikos šaltiniai tiek Suomijoje, tiek visoje Skandinavijoje, yra vanduo, vėjas ir biomasė. Apie saulę beveik negalvojama, nes saulės nėra pakankamai, kad tokios energijos gamyba apsimokėtų.
Šalys, esančios toliau nuo pusiaujo (kurių geografinė platuma yra didelė), pavyzdžiui, Suomija ir Kanada, saulės nemato tada, kai energijos joms labiausiai reikia.
Todėl saulės elektrinės nėra geriausias pasirinkimas nei Skandinavijos, nei Baltijos šalims.
Nepriklausomybė kainuoja milijardus
Konservatorių parengtame Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos dokumente skelbta, kad energetinė nepriklausomybė Lietuvai kainuos 11–13 mlrd. Lt, dar papildomai tiek esą galėtų skirti privatūs investuotojai. Tokios investicijos sumažintų šildymo sąskaitas 500 Lt per metus.
Tačiau šiuo metu nėra aišku, kiek iš tikrųjų yra pasirengusi investuoti Lietuva. Jei VAE nebus statoma, investicijos į energetinę nepriklausomybę sumažės reikšmingai.
Tuo metu Suomija per artimiausius 15 metų energetinei nepriklausomybei ketina skirti iki 30 mlrd. (daugiau nei 100 milijardų litų) – bus investuojama į vėjo energetiką, atominės statybas, hidrojėgainių modernizavimą, kogeneracines jėgaines, biomasės vartojimą, išmaniuosius elektros tinklus.
