Trečiadienį EP plenarinėje sesijoje Strasbūre buvo balsuojama dėl aštuonių teisės aktų, tarp kurių verslui bene reikšmingiausi – siūlymai dėl naujos Apyvartinių taršos leidimų (ATL) tvarkos.
Tiesa, parlamentas balsavimo metu pertvarką atmetė, bet grąžino dokumentą svarstyti Aplinkos komitetui. Kartu su šiuo siūlymu kol kas nepritarta ir su reforma susijusiam naujam importo mokesčiui – ES pasienio anglies dvideginio mechanizmui.
Pirmuoju siūlymu raginama laipsniškai atsisakyti nemokamų ATL – tai sertifikatai taršiausiems ES gamintojams už kiekvieną CO2 toną – kurie dabar suteikiami konkretiems esminiams pramonės sektoriams, kad šie galėtų konkuruoti su taršesniais būdais gaminama trečiųjų šalių produkcija.
Naujasis teisės aktas yra nutaikytas į geležies, plieno, cemento, elektros gamybos, aliuminio, trąšų ir kai kurių chemijos produktų sektorius. EP Aplinkos komitetas balsavo, kad tai turėtų įvykti 2030 m.
Jei toks sprendimas iš svarstymo komitete grįžtų priimtinas visam EP, jis paliestų ir Lietuvos įmones. Pernai nemokamus apyvartinius taršos leidimus gaudavo trąšas gaminančios „Achema“, „Lifosa“, „Akmenės cementas“, naftos perdirbimo bendrovė „Orlen“, taip pat dar 60 šildymo ir energijos gamyba bei kitomis veiklomis užsiimančių įmonių.
„Nauja tvarka yra skirta būtinai mūsų pramonės modernizacijai. Kai kurios gamyklos yra 30–40 metų senumo, taigi mums reikia jas atnaujinti. O šiais laikais atnaujinimai reiškia, kad mes turime jas padaryti neutralias klimatui“, – 15min teigė tokio siūlymo šešėlinis pranešėjas, Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso frakcijos narys Michaelis Blossas.
Frakcijos kiekvienam pranešimui atsakingame komitete paskiria po šešėlinį pranešėją, kad šis sektų pranešimo rengimo eigą ir derėtųsi dėl kompromisinių tekstų su pranešėju.
„Jeigu nėra kainos, jums nėra paskatų sumažinti emisijų. Taigi akivaizdu, kad reikia kainos kaip paskatos neteršti. Dabar jie kaip tik turi paskatą teršti, nes tada gauna pinigų už dyką. Aš manau, kad tai visiškai išsigimusi paskata“, – interviu 15min sakė Vokietijos europarlamentaras.
– Visi matome, kas dedasi. Vienas klausimas, aišku, politinis, Rusija užpuolė Ukrainą, bet kitas labiau aplinkosauginis – mes mėginame sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių. Mes teoriškai galime pakeisti Rusijos energetinius išteklius atsinaujinančiais, bet kai kurios šalys jau prašo įvairių išimčių, kitos – domisi branduoline energetika. Savaime suprantama, karas įvyko netikėtai, tačiau kaip vertinate griežtus energetinius įsipareigojimus šiame kontekste?
– Dabar Europoje mes matome labai aukštas iškastinio kuro kainas, dujos ir degalai yra labai brangūs, o to ir siekia Vladimiras Putinas.
Tai kelia aukštyn infliacijos rodiklius, iš esmės tai yra iškastinio kuro krizės sukelta infliacija. Taigi, tai rodo, kad mes norime tapti laisvesni, nepriklausomi. Europa turi ne dujas ar naftą, mes turime vėją ir saulę. Mes turėtume juos naudoti, nes tai yra priemonės, kurios mus išlaisvina.
Taip pat mes matome, kad atsinaujinanti energetika yra gerokai pigesnė nei dujos ir nafta. Taigi, jeigu labiau rūpinsimės atsinaujinančiais ištekliais, galėsime sumažinti bendras energijos kainas.
Manau, kad tai situacija be pralaimėjimo, todėl mes turime judėti į priekį su šia politika.
– Ar manote, kad mes jau turime visas reikalingas technologijas ir jas užtektų tiesiog naudoti plačiau?
– Tai nėra klausimas, ką aš manau, kadangi kiekvienas mokslininkas, kuris dirba su meta duomenimis, tą sako mums jau labai seniai. Technologijos jau egzistuoja, todėl mes turime jomis naudotis.
Iškastinio kuro lobistai yra labai stiprūs – Vokietijoje rusiško iškastinio kuro lobizmas yra labai paplitęs, o buvusi vyriausybė blokuodavo atsinaujinančių išteklių augimą, nes tai reiškė, kad V.Putinas nebegalės užsiimti verslu.
Mums reikia susikoncentruoti į tai, ką mes patys galime, susikoncentruoti į atsinaujinančius išteklius.
Jeigu pažiūrėtume į visą Europą, mums reikia susijungti į vieną sistemą. Mes turime sujungti Baltijos šalis su visos Europos elektros tinklu, tada bus daug lengviau siekti 100 proc. atsinaujinančių išteklių tikslo.
Nes kai kiekviena šalis rūpinasi tik savimi, tai yra sudėtinga – kartais Lietuvoje nėra pakankamai vėjo ar saulės. Bet kitose Europos vietose tuo metu yra geresnės sąlygos, todėl sujungę tinklus mes galėtume visa tai subalansuoti.
– Jeigu eitume į kitą lygį, energijos naudojimą pramonėje – daug rašyta, kad, pavyzdžiui, plieno gamintojams iki šiol būdavo sunku naudoti atsinaujinančius išteklius dėl technologinių niuansų, o eksperimentinės technologijos čia nėra tiek paplitusios.
– Viskas, kas veikia su dujomis, metanu, gali būti pakeičiama vandeniliu. Tai labai panašu. Čia yra technologijos.
Kalbant apie plieną, yra tokių gamyklų, kurios naudoja tiesioginio sumažinimo (angl. direct reduction) metodą, kuris leidžia taupyti dujas. Dauguma tų gamyklų yra JAV, bet jos nesunkiai galėtų naudoti vandenilį, o procesas būtų toks pat – naudojant deguonį ir geležį pagamintume plieną.
Technologijos nėra problema. Mums reikia perorientuoti plieno gamyklas, nes Europoje jos daugiausiai yra kūrenamos anglimi. Pavyzdžiui, JAV jos daugiausiai naudoja dujas.
– Suvedus frazę „carbon trading“ (liet. prekyba anglies dvideginio taršos leidimais) į interneto naršyklę, galima rasti ne vieną šviežią tekstą, kuriame metalurgijos ir kitos industrijos priešinasi jūsų siūlomai tvarkai. Kokie dažniausi jų argumentai ir ką apie juos manote?
– Jie dabar neturi mokėti, o gauna tuos leidimus už dyką. Vienas sertifikatas šiandien kainuoja apie 85 eurus. Taigi, jei gautumėte 85 eurus dovanų, jūs juos džiugiai priimtumėte.
Man tas irgi patiktų, bet tai nėra tikslas. Tikslas – klimato politika. Jeigu nėra kainos, jums nėra paskatų sumažinti emisijų. Taigi akivaizdu, kad reikia kainos kaip paskatos neteršti. Dabar jie kaip tik turi paskatą teršti, nes tada gauna pinigų už dyką. Aš manau, kad tai visiškai išsigimusi paskata.
– Atrodo, kad baigėsi pigios energijos ir pigių žaliavų laikai – mes buvome pripratę prie pigių rusiškų dujų, o naujasis mokestis, bent jau kuriam laikui, išbrangintų ir dalį esminių žaliavų. Ar matavote, kaip nauja tvarka paveiktų ekonomiką?
– Nauja tvarka yra skirta būtinai mūsų pramonės modernizacijai. Kai kurios gamyklos yra 30–40 metų senumo, taigi mums reikia jas atnaujinti. O šiais laikais atnaujinimai reiškia, kad mes turime jas padaryti neutralias klimatui.
Tai galioja viso pasaulio šalyse. Visi pasirašė Paryžiaus susitarimą, kuriame sakoma, kad mes laikysimės plano neleisti planetos temperatūrai pakilti daugiau nei 1,5 laipsnio, o ekonomika kiekvienoje šalyje turės tapti neutrali klimatui.
Jeigu kalbėtume apie technologijas, šioje srityje mes turėtume privalumą. Pasaulyje dabar netgi vyksta lenktynės, kas bus pirmas, ir, sakyčiau, kad pirmi turėtume būti mes.
Tai sukurs saugumą ir užtikrins, kad mes galėsime tęsti tai, ką pradėjome. Palyginčiau tai su automobiliais – jei 50 metų turite tą patį automobilį, ateina laikas, kai jums reikia naujo, nes senasis suges ir tada neturėsite nieko.
– Kurias industrines šalis naujosios tvarkos paveiks labiausiai?
– Tai nėra tik gamybos klausimas, bet ir energetikos, todėl tie, kurie, pavyzdžiui, turi daug anglies, taip pat bus paveikti. Ši tvarka paveiks visą Europą.
Visa Europa mokės aukštą kainą už CO2, tačiau tai būtina.
– Kiek suprantu, tai ilgalaikis tikslas, bet šiandien Europoje yra nemažai, daugiausia vyresnio amžiaus, žmonių, kurie nebūtinai žiūri taip toli į priekį, jiems nelabai įdomus klimato atšilimas, o aktualiausi klausimai yra žemos energijos ir produktų kainos. Kaip manote jūsų pasiūlymą priims visuomenė?
– Kiekviena motina turi vaiką, kiekviena močiutė – anūką. Joms rūpi jaunimas, todėl nemanau, kad mes visiškai neturime bendrų taškų. Vienas iš žmoniją į priekį vedančių tikslų yra tai, kad mūsų vaikai galėtų gyventi gerą gyvenimą. Manau, kad tai tikslas, su kuriuo sutiks visi.
Nemanau, kad vyresnioji karta sakytų, kad jiems nerūpi jų anūkų gyvenimai. Jie linki vaikaičiams tik gero. Bet dabartinė situacija yra tokia, kad anūkų gyvenimas bus blogesnis nei jų motinų ar močiučių.
Kaip ir sakėte – kainos yra aukštos, bet jos aukštos dėl to, kad nafta ir dujos yra brangios, vadinasi, mums reikia jų atsisakyti.
– Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, ieško alternatyvų, kalba ir apie atominę energetiką; britai vėl susidomėjo skalūnų dujomis ir naujais naftos telkiniais. Iš esmės jie bando kovoti su energetikos resursų trūkumu. Koks jūsų požiūris – ar manote, kad mes turėtume maišyti įvairias energijos rūšis, jeigu tai mums šiuo metu patogiausia, o galbūt užimti griežtą poziciją, kad išeitis – tik atsinaujinantys ištekliai?
– Tai nėra apie griežtos linijos politiką, mes tiesiog neturėtume daryti kvailų sprendimų. Šiuo metu Europoje yra per mažai atsinaujinančių išteklių, todėl 100 proc. tikslas nebus įgyvendintas rytoj, mes jį pasieksime galbūt po 20 metų. Tačiau tai bus vėjas, saulė, „žaliasis“ vandenilis, geoterminė energija, vanduo. Ir viskas veiks. Žmonės turės elektromobilius, kuriuose galės kaupti elektros energiją.
Yra daugybė modelių, kurie rodo tokios energetikos efektyvumą.
Tačiau galvodami apie „netikrus“ sprendimus, mes turime būti labai atsargūs. Jeigu pažiūrėtume į Prancūziją, jie turi 57 atomines elektrines, iš kurių dirba tik 30. Įsivaizduokite, dirba ne visos elektrinės, nes joms kyla problemų, pasitaiko saugumo iššūkių ir pan. O ši technologija yra superbrangi, daug brangesnė nei atsinaujinantys ištekliai. Pastatyti tokią elektrinę užtrunka labai ilgai, jos kaina per tą laiką padidėja keturgubai, o elektra nėra pigesnė nei atsinaujinančių išteklių.
Aš nebežinau, kodėl tai reikėtų daryti. Tačiau suprantu, kodėl tai daroma, nes yra daugybė kompanijų, kurios nori uždirbti pinigų, bet jeigu palyginsite branduolinę energetiką su atsinaujinančiais ištekliais, teisingą pasirinkimą pastebėti nebus sunku.
