Kaip prieš vasario šuolį buvo lapkričio šuolis, taip ir po jo dar nesyk pasitaikys panašių svyravimų. Ši problema bus išspręsta, tačiau dabar šalies verslams reikia papildomų priemonių kuriant stabilesnę veiklos aplinką.
Elektros kainų nestabilumas – Europoje vykstančios energetinės transformacijos šalutinis padarinys. Atsinaujinančių šaltinių energetika ne tik nėra tarši, bet ir mažina mūsų žemyno priklausomybę nuo energijos – visų pirma naftos ir dujų – importo iš trečiųjų šalių. Rusija neseniai žemynui pademonstravo mums seniai žinomą tiesą, kad energetinė priklausomybė – tiek politiškai, tiek finansiškai – kainuoja labai brangiai.
Be didžiulių pranašumų, žalioji energetika turi ir trūkumų. Bene pagrindinis – didžiuliai kainų svyravimai. Štai vasarį, lyginant su sausiu, vidutinė elektros kaina biržoje kilo net 70,6 proc. – iki 152,47 Eur/MWh – ir taip pasiekė tik 2022 m. matytą lygį, kuomet Rusija, išnaudodama Europos priklausomybę, tikslingai sukėlė energetinę krizę. O štai kovą jau galime tikėtis net ir 40 proc. sumažėjimo.
Kai termometro stulpelis šokdina verslo sąnaudas
Kol naujoji energetikos sistema jauna, ji smarkiau nei norėtųsi priklausoma nuo orų. Problema, kad tokiu būdu nuo orų priklausomi tampa ir verslai, nes būtent du trečdaliai viso elektros suvartojimo Lietuvoje tenka juridiniams asmenims.
Be didžiulių pranašumų, žalioji energetika turi ir trūkumų.
Nusilpus vėjui, stoja vėjo elektrinių mentės, apniukęs dangus ar ilgos naktys nubraukia saulės elektrinių gamybą. O jei susidaro vadinamasis dunkelfleute – nurimusio vėjo bei apniukusio dangaus derinys – ir jeigu jis sutampa su atšalimu, kaip kad buvo šį vasarį, prasideda bėdos. Nes tuomet dujų elektrinės keičia silpnėjančią saulės ir vėjo generaciją, tuo pat metu smarkiai daugiau dujų reikia šildymui.
O tada įvyksta mums gerai žinoma įvykių grandinė: poreikis augina dujų kainą, ją vejasi elektros kaina ir visa tai baigiasi gana liūdnais skaičiais kliento sąskaitoje.
Taip gauname situaciją kuomet, vaizdžiai tariant, termometro stulpelis atskirais atvejais šokdina verslo ir gamybos sąnaudas. Iš čia susiduriam su situacija, kad viena bėda – ne bėda, nes tokiais laikotarpiais pakyla ne tik kainą, bet ir antroji sąskaitos sandaugos dalis – suvartotas energijos kiekis.
Tokiomis aplinkybėmis aiškus paslaugos ar prekės savikainos skaičiavimas tampa į excelio formules netelpančiu iššūkiu.
Žinoma, tokia situacija nėra ilgalaikė. Energetinės infrastruktūros plėtra: naujos elektrinės sausumoje ir jūroje, baterijų parkai ir kitos priemonės šią problemą leidžia išspręsti. Tačiau kol kas tokių, kainų svyravimus apkarpančių priemonių nėra užtektinai.
Prognozuojamą aplinką kurti patiems
Ši problema bus išspręsta, bet dar ne šiemet. Ir ne kitąmet. Tad racionaliausia išeitis pastovumo siekiančiam verslui – stabilizuoti sąnaudas. Jei kalbame apie elektros energijos sąnaudas, tai išeitis – fiksuoti kainą.
Bendraudamas su klientais matau paradoksą – Rusijos sukelta energetikos krizė suformavo 2 reakcijų tipus. Vieni verslininkai matydami tai kylančias, tai krintančias elektros kainas, jas fiksavo sutartimis. Nes nori pastovumo. Antrieji taip pat nori pastovumo, tačiau elgiasi priešingai, mat galvoja, kad verta pakentėti ir po dabartinių turbulencijų kainos mažės ir gal net priartės iki prieškarinio lygio. Vat tada ir bus galima fiksuoti.
Gaila, bet taip nenutiks. Nebent vamzdynais į Europą vėl plūstelėtų pigios ir politiškai bei ekonomiškai pavojingos rusiškos dujos. Tam šansų mažai.
Tiek dėl karo, tiek dėl žaliojo kurso Europa išgyvena didžiulę energetikos transformaciją – tai sudėtingas procesas, su jam būdingomis augimo ligomis ir nepastovumais. Galiausiai tai atneš didelę naudą visam žemynui. Bet tai bus kiek vėliau. Dabar gi prognozuojamą aplinką teks kurtis patiems, šio darbo nepaliekant debesims ir termometro stulpeliams.
Vakar – šiandien – rytoj
Lygindami laikotarpius dabar aiškiai galime suprasti, kad praeityje turėjome politiškai žemą energijos kainą, tam, kad regione nesivystytų generacija ir liktų priklausomybė. Energija buvo tarši ir atkeliaudavo iš rytų.
Smagu matyti, kad šiandien jau esame pasiekę labai daug, vietinės generacijos apimtys išaugo kartais ir tik atsinaujinančios energijos sprendimų sąskaita – šie pokyčiai mums leidžia pasiūlyti kito lygio ir stabilumo kainas nei bet kada iki šiol. Laikotarpis nėra stabilus, bet turime tam vaistų. Ateityje – Lietuva taps viena konkurencingiausia ir pačia žaliausia, energetikos prasme, šalimi Europoje. Iki tol dar kiek reikia palaukti, darbų nuveikti, bet persivertus dešimtmečiui ši vizija tikrai bus neišvengiamas faktas.
