Kai tanklaivis iš JAV „Clean Ocean“ su dujomis dar tik buvo pakeliui į Lietuvą, „The Wall Street Journal“ tai pavadino lūžiu, „The Financial Times“ paskelbė, kad tai dar vienas iššūkis koncernui „Gazprom“. Abiejuose įtakinguose laikraščiuose cituota lietuvių kilmės ekspertė Agnia Grigas, kuri visada sulaukia JAV žiniasklaidos dėmesio, kai kalbama apie Rytų Europą ar Baltijos šalis.
Dešimties metų iš Kauno išvykusi į JAV, ten baigė Kolumbijos universitetą, Jungtinėje Karalystėje apsigynė daktaro laipsnį Oksforde, o dabar patarinėja energetikos saugumo klausimais.
Buvo daug skeptikų, teigusių, kad Amerikos dujos negalės konkuruoti Europos rinkoje, – sakė A.Grigas.
15min su kelių knygų apie energetiką ir saugumą Rytų Europoje autore A.Grigas kalbėjosi ne tik apie dujas.
– Kaip Vašingtonas sutiko žinią apie pirmąjį amerikietiškų dujų krovinį posovietėje šalyje? Ar tai daugiau vertintas kaip ekonominis, ar kaip geopolitinis projektas?
– Dujas pardavusi JAV bendrovė „Cheniere“ yra privati kompanija, nesusijusi su valstybės institucijomis, visgi tai buvo daugiau komercinis sandoris. Tačiau ir privačios įmonės vykdo tam tikrą politiką. Tai gali būti „Cheniere“ signalas, kad jie yra pasirengę žengti į platesnes rinkas. Tačiau tai turi ir geopolitinių pasekmių.
Vašingtone buvo daug diskusijų dar nuo 2013–2014 metų, kur galėtų keliauti tos dujos. Daug kas manė, kad jos gali būti gabenamos tik į Aziją dėl kainos, kiti – tik į Lotynų Ameriką, nes geografiškai arčiau. Buvo daug skeptikų, teigusių, kad Amerikos dujos negalės konkuruoti Europos rinkoje. Bet jau 2016 metais amerikietiškos dujos buvo nugabentos į Ispaniją, Portugaliją, Angliją.
Tada vėl iškilo klausimas – ar jos galės pasiekti Rytų ir Vidurio Europą? Bet štai praėjusį mėnesį jos pasiekė Lenkiją, o dabar Lietuvą. Galima sakyti, kad „Cheniere“ taip siunčia signalą rinkai, konkurentams, investuotojams, gal net ir pačiam Vašingtonui – žiūrėkite, kur galima eiti ir ką pasiekti.
– Rusija jau savotiškai sureagavo į šį įvykį paskelbdama, kad jei sandoris būtų įvykęs žiemą, lietuviai už amerikietiškas dujas būtų mokėję 40 proc. daugiau nei siūlo „Gazprom“. Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas teigė, kad „Cheniere“ dujos atsiėjo pigiau nei rusų koncerno. Kaip manot, dėl kokios kainos galėjo būti susitarta?
– Tai būtų tik spėliojimas. Kaip ten bebūtų, tai buvo konkurencinga kaina, nes sandoris įvyko. Gali būti, kad ta kaina buvo mažesnė už siūlomą „Gazprom“, bet aš jos nežinau, tad nekomentuosiu to.
Tam ir yra SGD terminalas Klaipėdoje, kuris leidžia sudaryti momentinius („spot“) kontraktus atsižvelgiant į tuometinę rinkos kainą. Lietuva gali pasirinkti tinkamą laiką, kada dujų kaina yra mažiausia. O skaičiuoti, kokia ta kaina būtų žiemą, kitomis rinkos sąlygomis ir aplinkybėmis, tikrai nėra aktualu.
– Kaip manote, koks gali būti „Gazprom“ atsakas į amerikietiškų dujų invaziją regione, kurioje ilgai dominavo rusiškos dujos?
– „Gazprom“ tikrai susidurs su daugiau konkurencijos Europos rinkose. Žiūrint į konkurenciją, išskirčiau du aspektus: prekyba suskystintomis dujomis didėja procentais lyginant su visa kita dujų prekyba pasaulyje. Rusija pakankamai atsilikusi suskystintų dujų prekybos versle, ir nors jie nori auginti šią šaką, kol kas jų progresas yra menkas. Jie atsilikę pagal pasaulines globalios dujų rinkos tendencijas.
JAV skalūninių dujų revoliucija irgi paveikė globalias rinkas, nes atsirado naujas didelis tiekėjas, kuris gali ateiti į visas pasaulio rinkas. Rusijai svarbi Europos rinka, nes taip susiklostė istoriškai, tačiau dabar jie mato, kad čia žaidžia ir amerikiečiai. Rusai jau seniai tuo susirūpinę. Jų atsakas buvo – žiūrėti į Rytus, Kiniją. Bet ten kortos irgi gerai nekrenta, nes kinai turi didelį pasirinkimą, iš ko pirkti dujas. Tad „Gazprom“ priversta konkuruoti per kainą su esama infrastruktūra bei tiesti du naujus dujotiekių projektus – „Nord Stream 2“ ir „Turkish Stream“.
– Dujų vartojimas Lietuvoje smarkiai mažėja, ir ko gero, mažės ateityje. Kaip manote, kur Lietuva gali rasti pirkėjų dujų, nes laikymas jų kainuoja, vartojimas krenta, o mes turime įsipareigojimus pirkti suskystintas dujas?
– Lietuvai terminalo sprendimas buvo ir komercinis, ir saugumo klausimas. Jį taip ir reikia traktuoti. Tai nebuvo tik komercinis projektas. Tačiau kai rinkoje turi platesnį pasirinkimą – galimybę importuoti, tai tavo derybinė pozicija ir galia stiprėja. Tą įrodė derybos su „Gazprom“ kai Lietuva pagaliau išsiderėjo mažesnę dujų kainą. Lietuvos kaimynystėje kitos šalys taip pat nori turėti savo terminalus, tad ateityje nebūtinai bus daug rinkų, į kurias Lietuva gali perparduoti dujas. Lenkija taip pat žiūri į tai iš saugumo, politinių bei komercinių aspektų ir jau turi savo veikianti terminalą. Estai, norintys statyti savo terminalą, taip pat kalba. Tiekimo saugumas yra labai svarbu. Tačiau suskystintų dujų rinka labai sparčiai auga. Daug šalių neturi priėjimo prie jūros – kaip Baltarusija, o Lietuva turi, tad gali atsigabenti dujas sau ir potencialiai savo kaimynams.
– Jūs konsultuojate energetikos kompanijas Rytų Europos, taip pat Baltijos šalių klausimais. Kas domina jūsų klientus?
– Del Baltijos šalių dydžio, komercinis susidomėjimas šiuo regionu nebuvo ryškus, bet per pastaruosius dvejus-trejus metus susidomėjimas Lietuva buvo didesnis labiau iš politinės pusės. Buvo daug cituojamas Klaipėdos SGD terminalas, kaip pavyzdys energetinio saugumo, nes ne tiek daug šalių Centrinėje ir Rytų Europoje turi savo terminalus. JAV, kaip dujų eksportuotojos, veidas naujas, tad dabar bandoma susivokti, ką tai reikš ne tik komerciškai, bet ir politiškai, kai Amerika taps rimta dujų žaidėja pasaulinėje rinkoje.
– Kaip manote, ar terminas energetinė nepriklausomybė yra logiškas? Dujas perkame iš JAV, Rusijos, Norvegijos ir net Nigerijos, elektrą – iš Švedijos.
– Energetinė nepriklausomybė yra utopinis terminas, Amerikoje irgi apie tai daug diskutuojama. Iš tiesų svarbiausia yra energetinis saugumas. Geriausias variantas – kai importuoji iš skirtingų šalių bei skirtingais būdais (pavyzdžiui, suskystintas dujas laivais bei dujas vamzdžiais), ir turi dar savo resursus.
– Jūsų nauja knyga vadinama „Naujoji dujų geopolitika“. Ar JAV dujos Lietuvoje yra reikšmingos geopolitiniu požiūriu?
– Taip, be abejo. Įvyko labai stiprūs pasikeitimai dujų rinkose – jomis mainomasi, keičiasi žaidėjai, bet tai turi ir politines bei geopolitines pasekmes, keičiasi santykiai tarp eksportuotojų ir importuotojų, ilgai didžiausia eksportuotoja buvo Rusija, bet dabar tai keičiasi. Todėl JAV dujų atvykimas į Lietuvą – tai besikeičiančios dujų politikos ženklas.
– Studijuodama Oksforde jūs nagrinėjote Rusijos ir Baltijos šalių energetinius santykius. Lietuvoje tai irgi populiari tema. Kaip manote, ar Lietuva padarė viską, siekdama tapti energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos?
– 2013 metais išleidau apie tai knygą “Energetikos ir Atminties Politika tarp Baltijos šalių ir Rusijos” („The Politics of Energy and Memory between the Baltic States and Russia“). Norėtųsi, kad tai būtų padaryta greičiau ir geriau, bet ne viskas pavyksta ypatingai naujai atsikūrusiai valstybei. Energetinio saugumo galėjo būti anksčiau pradėta siekti, bet Lietuva turėjo ES ir NATO narystės prioritetus. Prie to daug teko dirbti. Kai tai buvo pasiekta, imtasi kitų iššūkių.
– Kitoje knygoje „Po Krymo: Naujoji Rusijos Imperija“ („Beyond Crimea: The New Russian Empire“) jūs nagrinėjate Vladimiro Putino politiką tokiose šalyse kaip Ukraina, Gruzija, Lietuva. Ar Vašingtone tai vis dar populiari tema, kai turite Donaldo Trumpo aktualijas?
– Susidomėjimas Rusija ir jos užsienio politika labai paūmėjo po Krymo okupacijos, iki tol buvo miręs dėmesys. Dabar jau mažiau įdomi Rusijos įtaka gretimose valstybėse, įdomiau jau tampa Rusijos įtaka Vakaruose. Rusija per pastaruosius metus bandė daryti įtaką beveik visiems svarbiausiems rinkimams Vakaruose – Nyderlandų referendumas, „Brexit“, prezidentų rinkimus Prancūzijoje ir JAV. Tad šiuo metu dėmesys Rusijos užsienio politikai yra labai didelis. Nėra dienos, kad laikraščiai nerašytų apie Rusiją. Bet tai, kaip ji žaidžia Rytų ir Vidurio Europoje, jau nebe naujiena amerikiečiams. Dabar domimasi apie jos įtaką Vakarams.
– Skaičiau, kad studijų metais jums teko rinktis vieną iš dviejų galimybių – magistrantūrą studijuoti Harvarde arba Oksforde, bet pasirinkote būtent Anglijoje esantį universitetą. Kodėl?
– Tuo metu jau turėjau amerikietišką išsilavinimą, tad norėjau pažvelgti į tarptautinius santykius iš Europos universiteto. Bakalaurą baigiau JAV, Kolumbijos universitete. Buvau dirbusi finansų industrijoje Londone ir kadangi Anglija patiko, tad pasirinkau Oksfordą.
– Ar domitės, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje? Esate buvusi ir ministro patarėja Lietuvoje.
– Stengiuosi sekti, man įdomu, nes tai mano specialybė ir esu kilusi iš Lietuvos. Norėtųsi galbūt labiau subrendusios vidinės politikos. Bet šiuo metu JAV politikoje irgi daug matosi populizmo ir politinės nebrandos. Lietuva pakankamai nauja valstybė, kuri yra sudėtingame regione, ir neturi didelių išteklių, tad į jos dabartines problemas žiūriu ne taip kategoriškai, ir dėl jos ateities esu nusiteikus optimistiškai.