Satyra sklinda iš po kiekvieno P.Dargio sakinio: „Sveiki atvykę į Visatos centrą. Malonu matyti. Esu kuklus genijus ir išradėjas, – prisistato sodybos šeimininkas. – Norite kavos? Lyg tyčia kieme saulė pašildė verdančio vandens – užplikysiu. Ir šašlykai baigia kepti. O skonis koks... Hm, skonis kaip skonis – tik visiškai dykai.“
Ką? Šašlykai taip pat ant saulės kepė? Taip – tai tiesa. Saulė P.Dargio sodyboje nedykinėja. Ji šildo vandenį, verda ir kepa maistą, saugo šiltnamį nuo šalnų, džiovina obuolius, grybus bei žoleles, pavasarį šildo namą. Be to, saulė šildo „Dargazą“ – asmeninį P.Dargio dujotiekį – ir padeda jam efektyviau gaminti dujas.
Tiesa, P.Dargis – ne vienintelis išradėjas šioje sodyboje. Už inžinerijos ir elektronikos sprendimus čia labiau atsakingas jo sūnus Vincas. Apie nesuskaičiuojamus savo išradimus ir jais užkrėstus žmones P.Dargis rašo plačiau savo internetiniame puslapyje.
Saulė atostogauja tik žiemą
Prieš keletą metų P.Dargis sugrįžo gyventi į savo tėvų vienkiemį. Pasigamino keletą saulės kolektorių, kurie šešis mėnesius per metus garantuoja karštą vandenį. Vyras apskaičiavo, kad jam du kolektoriai atsipirko per du mėnesius.
Mintis kilo, kai gumine žarna laistė daržą. Ilgoje žarnoje per trumpą laiką saulė smarkiai užkaitino kelis kibirus vandens. Atsuko čiaupą ir vos nenusiplikė rankos. Archimedas tokiu atveju šaukdavo „Eureka“, o Petras – žemaičių bajoras – ištarė „vo žalte“.
Kaip veikia saulės kolektorius? Siurblys iš šulinio kelia vandenį į kolektorius, kuriuose saulė įšildo. Sušilęs vanduo kyla dar aukščiau, į vandens talpyklą. Tuo tarpu talpyklos apačioje esantis vėsesnis vanduo leidžiasi į kolektorių, o sušilęs vėl grįžta į talpyklą.
Karštą dieną iš čiaupo teka iki 50 laipsnių įšildytas vanduo. Šiomis dienomis dar karštesnis. Tenka atsukti ir šaltą vandenį — nupliksi. Po nakties, jei vandens talpa gerai apšiltinta, išsilaiko 35 laipsnių šilumos vanduo
Kolektorių galima pasigaminti už šimtą litų
Kolektoriui tereikia seno lango. Idealiai tinka daugiabučių langai, nes jie platūs. Pasigaminame saulės energiją sugeriantį paviršių. Kaip? Imame lango dydžio plokštę, apkalame ją skarda ir nudažome juodai. Tuomet ant juodo paviršiaus išvedžiojame karščiui atsparius vamzdžius. Visą tai uždengiame daugiabučio langu. Iš apačios šiek tiek apšiltiname.
Išraitytus vamzdžius taip pat reikia nudažyti juodai. Ši spalva geriausiai sugeria saulės karštį. Jei esate nagingas ir nepridarėte daug fizikos klaidų, toks kolektorius jums veiks net apsiniaukusią vasaros dieną.
Ankstų pavasarį, kai už lango dar dešimt šalčio, namo siena po stiklu įkaista kone iki penkiolikos laipsnių šilumos.
O tai kaip P.Dargis šildosi vandenį žiemą, kai saulė nėra? To dažnas net palyginti protingas paklausia.
Ir sulaukia tokio Petro atsakymo: „Na, žiemą tai man jau šakės. Nežinau, kas yra malkos. Nemoku savo reaktyvinės krosnies pasikurti. Neturiu ekonomaizerio, kuris visą dūmų karštį surenka. Net šilumos siurblio nėra, kuris šilumą pumpuoja iš mano tvenkinio dugno.“
Nesuprantantiems sarkazmo – patikslinimas. Būtent tai P.Dargis ir turi. Pora pliauskų puikiai užkaitina jo senovinę, bet ir modernią trobą. Tačiau apie šiuos šildymo būdus žadėjo papasakoti rudenį, kai saulės kolektoriai nebeveiks.
Geltono namo sienas puošia dar daugiau kolektorių. Taip, tai kolektoriai, tačiau jie šildo orą ir naudingi anksti pavasarį bei rudenį. Ant sienos pritvirtintas langas, o po juo nudažyta rudai. Tai taip pat gerai šilumą traukianti spalva. po stiklu yra dvi angos. Per apatinę vėsus oras juda į kolektorių, o per viršutinę – jau sušilęs oras – į kambarį.
Ankstyvą pavasarį, kai už lango dar minus dešimt šalčio, mano namo siena įkaista kone iki penkiolikos laipsnių šilumos. Įsivaizduojate, kiek nedaug man tereikia kurenti? O kai saulė dar labiau suaktyvėja, tenka šilumą net reguliuoti. Čia padeda elektronika ir paprastas ventiliatorius iš kompiuterio. Kai kambaryje vėsiau nei reikia – ventiliatorius veikia, o kai šildyti nebereikia – išsijungia.
Verda kavą, kepa šašlykus
Einame į kiemą. Žalia graži pieva, per vidurį – keistas veidrodžiais spindintis agregatas. Matosi, kad sumontuota ant seno karučio. Pakvimpa kepama mėsa. Tai ir yra saulės krosnis?
„Taip. Čia mano saulės parabolinis aparatas. Bandžiau kepti duoną. Saulėje duona kepa ilgiau, negu įprastoje orkaitėje. Bet per ilgai kepti irgi negalima. Aš kepinau visą dieną – pluta truputį per daug paskrudo“, – pasakoja P.Dargis.
Jau yra restoranų, kuriuose patiekiami saulėje kepti patiekalai. Kažkodėl jie velniškai brangūs
O štai saulėje kepti šašlykai dar skanesni, nei ant žarijų. Lėtai kepama mėsa, pasirodo, būna daug minkštesnė. Kepti labai paprasta. Prieini prie parabolinės saulės krosnies, atidarai langą, tenai randi kažką po skarda pavožtą. Pakeli skardą – šašlykai! Galima ir paskrudinti, tačiau tuomet reikės kepti atidengtus.
O kaip reikia pasigaminti tokį aparatą? Labai paprasta. Visa tai nekainavo nė šimto litų. Senas karutis, keletas skardų ir veidrodžių, senas langas su stiklu. Svarbu viską sudėlioti taip, kad atspindimi saulės spinduliai susikirstų viename taške. „Jį pasidarėme labai seniai, regis, dar prieš pasaulinį tvaną. Ir vis dar veikia! Ir veiks tol, kol neužges saulė. Iš pradžių džiaugėmės kavos užsiplikę, o dabar – šašlykus kepam.“
Bet juk gaišatis – ant saulės viskas verda ir gaminasi lėčiau?
„Taip žinoma. Prie tokio puodo būtinai reikia stovėti ir žiūrėti, kad saulė neužgestų, debesis kartais išvaikyti. Jei rimtai, tai kiaušinienė iškepa per kokią valandą. Ne tik dujų ar krosnies nereikia, bet ir riebalų. Tuo metu galite daryti savo darbus, o pietų metui atėjus, tiesiog išsiimkite kiaušinienę. Skaičiau, kad jau yra restoranų, kuriuose patiekiami labai ilgai virti mėsos patiekalai. Tokia mėsa pati skaniausia. Patiekalai velniškai brangūs dėl sunaudojamos elektros, o man saulė verda už dyką“, – pasakoja P.Dargis.
Saulė tarnauja ir ūkyje
Saulė P.Dargio namuose talkina ir kitus darbus dirbant. Pavyzdžiui – darže. Sunku pavadinti tai daržu. Šiam įrenginiui yra tarptautinis terminas – hidroponika. Tai šiltnamis, kuriame agurkai ir pomidorai dera ant išvedžiotų vamzdžių. Jais cirkuliuoja vanduo su reikiamu kiekiu trąšų.
Šiltnamyje esantį orą dieną tenka vėsinti. Ventiliatorius pučia jį po žeme, kur išvedžioti ortakiai. Naktį tas pats ventiliatorius iš po žemių pučia jau šiltesnį orą, nei lauke. Suvienodėja paros temperatūrų skirtumai – augalams tai patinka.
Saulės kolektorius padeda išlaikyti temperatūrą mažiau kintančią.
Tokio „daržo“ nereikia ravėti. Tai tinginių lysvė, tačiau derlių duoda puikų. Toks šiltnamis, „sutaupydamas“ šiek tiek dienos karščio, naktimis sugeba įveikti nemenkas šalnas – net iki dešimties laipsnių šalčio.
Kovo viduryje žemė dar buvo stipriai įšalusi, o šiltnamyje jau visiškai minkšta. Šioje situacijoje gelbėja savadarbė elektronika, kuri nusprendžia, kada įjungti ir išjungti ventiliatorius.
Saulės kolektorių P.Dargis pritaikė ir savo dujų generatoriui – apie tai jis žadėjo papasakoti plačiau, nes planuoja žiemą nuosavomis dujomis šildytis namus. Šią sistemą jis pavadino „Dargazu“. Dujas gaminančioms bakterijoms labai nepatinka temperatūrų skirtumai. Saulės kolektorius padeda ją išlaikyti aukštesnę ir mažiau kintančią.
Sukčiai mėgins jus supainioti
P.Dargis girdėjo ne vieną dainelę apie tai, kad brangūs pirktiniai saulės kolektoriai daug efektyvesni: „Tokio vadybininko būtinai paklauskite, ką jis turi galvoje, kai sako "efektyvu"? Ar jis kalba apie investicijos efektyvumą – greitą atsipirkimą, ar apie kažką kitką? Jis labai sutriks.“
Prestižas – tai specifinis poreikis, kuris neturi nieko bendro su fizika, matematika ir sveiku protu.
Išradėjas aiškina, kad investicijos efektyvumas – tai jau ne fizikos, bet ekonomikos sąvoka.
„Tarkim, nedidelė šeima vandens šildymui per mėnesį išdegina elektros už 100 litų. Su kolektoriais maždaug per pusę metų šeima sutaupys bent 500 litų. Jeigu pramoninius “efektyvius" saulės kolektorius ji nusipirko už 7 000 litų, tai tie atsipirks tik po 14 metų.
Savadarbė kolektorių sistema jums daugiausia kainuos 300 litų. Tokio kolektoriaus naudingumo koeficientas bus, tarkime, dvigubai mažesnis, negu varinio. Vadinasi, reikės dviejų tokių saulės kolektorių. Jie kainuos apie 500 litų. Taigi tokio paties galingumo kolektorius mums atsipirks per metus“, – pasakoja Petras.
Sodybos šeimininkas primena, kad kolektoriaus naudingumo koeficientas, apie kurį taip daug kalba rinkodaros gudručiai, jokiu būdu nėra svarbiausias kriterijus. Kol valstybė neįvedė saulės mokesčio, mums visai nesvarbu, mažas ar didelis kolektorius stovės ant stogo. Mums svarbiausia, kad jis kuo greičiau atsipirktų, o po to energiją tiektų dykai.
O kaip dėl prestižo? Estetinio grožio?
„Nekalbu apie tokį reklamos suformuotą dalyką, kaip prestižas. Prestižas – tai specifinis poreikis, kuris neturi nieko bendro su fizika, matematika ir sveiku protu“, – atšauna Petras.
