„PKN Orlen“ Lietuvoje gali rinktis vieną iš trijų galimybių: parduoti bendrovę „Orlen Lietuva“, ją restruktūrizuoti arba uždaryti.
Pirmasis variantas yra mažai tikėtinas, nes nėra ir pirkėjų. Vis dėlto, jeigu įmonė būtų parduota verslininkams iš Rusijos, jos perdirbama nafta greičiausiai būtų daug pigesnė, taigi kristų ir jos pagaminamos produkcijos kaina.
Tai būtų grėsmė Lenkijos rinkai, nes tokiu atveju Lietuvos parduodami degalai būtų daug pigesni nei „PKN Orlen“ produktai. Turint galvoje tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė, nebūtų galimybės uždėti jai didesnių mokesčių ar muitų.
„PKN Orlen“ gali tik stengtis išlaikyti naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, mažindama darbo sąnaudas ir kitas išlaidas iki 20 mln. dolerių kasmet. „PKN Orlen“ vadovai taip pat svarsto apie gamyklos uždarymą arba laikiną jos sustabdymą.
Nors Lietuvoje „Orlen“ dirba nuostolingai, tai finansinei grupės būklei smarkiai nepakenkė. „PKN Orlen“ kartu su „Orlen Lietuva“ pastaruoju metu restruktūrizavo bendrovę, didindamos Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos efektyvumą, optimizuodamos kainą ir darbo jėgos kaštus. Vien pernai taip pavyko sutaupyti daugiau nei 100 milijonų dolerių.
Tačiau vien to neužtenka, kad pagerėtų „Orlen Lietuvos“ finansinė būklė, priklausanti nuo išorinių faktorių, tokių kaip makroekonominė situacija, kuri, nepanašu, kad pagerės, ir politiniai sprendimai.
Energetika, įskaitant ir naftos perdirbimą, yra vyriausybių vertinama kaip strateginis sektorius. Todėl energetika priklauso ne tik nuo rinkos situacijos, bet ir valstybės įsikišimo.
Kyla daug problemų dėl to, kad šiame sektoriuje paraleliai vyksta tiek ekonominiai, tiek politiniai pokyčiai. Tam tikrų ekonomikos sričių reguliavimas gali apsaugoti gyventojus, tačiau didelė valstybių intervencija į valstybės įmonių veiklą yra nereikalinga ir turėtų būti vertinama kaip tam tikras politikų įrankis, o ne jų privilegija.
„PKN Orlen“ neatmeta galimybės parduoti gamyklą Lietuvos Vyriausybei – toks pasiūlymas bus pateiktas Lietuvos premjerui.
Intervencija turėtų apsiriboti tinkamo personalo parinkimu ir verslo kontrole. Tačiau taip nutinka retai.
Lenkijoje, nepriklausomai nuo projekto dydžio, sprendimą dėl mokesčių mokėtojų pinigų išleidimo turi priimti vadybos ir ekonomikos žinių turintys žmonės. Reikėtų priminti, kad valstybės valdomos bendrovės nėra politikų turtas. Todėl, jeigu jie neturi reikalingų žinių, turėtų įmonės valdymą palikti tiems, kurie supranta, kaip tą daryti.
Lietuvos valdžia nenori padėti „Orlen Lietuva“, Lenkijos vyriausybė, panašu, nesiima visų reikalingų priemonių, kad įtikintų Vilnių derėtis. „PKN Orlen“ nusprendė toliau didinti įmonės efektyvumą, sumažinti logistikos kaštus. Perdirbimo apimtys jau yra sumažintos ir atitinka paklausą. Taip pat „PKN Orlen“ neatmeta galimybės parduoti gamyklą Lietuvos Vyriausybei – toks pasiūlymas bus pateiktas Lietuvos premjerui.
Jeigu tai neišdegs, „PKN Orlen“ svarstys apie įmonės uždarymą.
Logika diktuoja, kad tiek Lietuvos, tiek Lenkijos valdžia turėtų siekti išlaikyti Mažeikių naftos gamyklą.
Lietuva tokiu atveju išvengtų masinių darbuotojų atleidimų ir išsaugotų vienintelę naftos perdirbimo gamyklą Lietuvoje. Lenkija išsaugotų savo investicijas. Tačiau tam reikalinga stipri politinė valia. Jeigu jos nebus, investuotų pinigų gali būti greitai atsisakyta.