Šiuo metu „Kauno energijai“ priklausančiose katilinėse pagaminama apie 12 proc. visos Kauno mieste suvartojamos šilumos. Kitais metais šis skaičius turėtų padvigubėti.
2003 metais AB „Kauno energija“ neteko savo pagrindinio šilumos gamybos šaltinio – Kauno termofikacijos elektrinės. Nuo to laiko „Kauno energija“ sutartimis buvo įpareigota ne mažiau kaip 80 proc. Kaunui reikalingos šilumos pirkti iš nepriklausomu šilumos gamintoju tapusios UAB Kauno termofikacijos elektrinės (KTE). Ir tik nuo 2012 metų rudens, kai su KTE buvo pasiekti nauji susitarimai ir panaikinti buvę įpareigojimai, AB „Kauno energija“ galėjo pradėti sugrįžti į šilumos gamybos rinką.
Per pusantrų metų „Kauno energija“ savo lėšomis bei panaudodama Europos Sąjungos paramą savo katilinėse pastatė keletą modernių įrenginių, tarp kurių – ir biokuro katilas „Šilko“ katilinėje, kuris vienas leidžia sutaupyti iki 14 mln. litų kauniečių pinigų per metus.
Šiais metais „Kauno energija“ dar stato ir naujus modernius dujinius katilus „Pergalės“ bei „Šilko“ katilinėse. Ateinančiais metais dar bus pastatyti ir nauji biokuro katilai bei ekonomaizeriai „Šilko“ ir „Inkaro“ katilinėse, taip pat Petrašiūnų elektrinėje. Tai bus aukšto efektyvumo įrenginiai, kurie leis dar bent 3 – 4 centais sumažinti šilumos kilovatvalandės kainą vartotojams.
Šiais metais „Kauno energija“ dar stato ir naujus modernius dujinius katilus „Pergalės“ bei „Šilko“ katilinėse
Jau dabar „Kauno energija“ savo moderniais įrenginiais sudaro rimtą konkurenciją besisteigiantiems nepriklausomiems šilumos gamintojams. Pagal galiojančią tvarką, „Kauno energija“ gali pirkti šilumą iš nepriklausomų gamintojų tik jei šie parduoda šilumą pigiau nei gali pagaminti pati AB „Kauno energija“. Tad kuo žemesnė „Kauno energijos“ šilumos gamybos savikaina, tuo pigiau priversti šilumą parduoti ir nepriklausomi gamintojai.
Jei AB „Kauno energija“ neturėtų savų pigios šilumos gamybos įrenginių, tai šiandien šilumos kaina vartotojams būtų maždaug 4 centais už kilovatvalandę aukštesnė. Jei ankstesniais metais AB „Kauno energija“ savose katilinėse pagamindavo iki 5 procentų visos Kauno mieste suvartojamos šilumos, tai 2013 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais jau gaminama apie 12 procentų. Sausio – vasario mėnesiais, įjungus į darbą „Pergalės“ ir „Šilko“ katilinių naujus modernius dujinius katilus, šis kiekis gali padvigubėti.
Kalbant apie tai, kodėl neinvestuojama į kogeneracinių jėgainių statybas, galima pasakyti, kad tam yra keletas priežasčių:
1. Kogeneracinių jėgainių technologijos yra net 10 ir daugiau kartų brangesnės lyginant su biokurą naudojančių katilų technologija.
2. AB „Kauno energija“ ar bet kuris nepriklausomas šilumos gamintojas, gaminantis, ar ketinantis gaminti šilumos kiekį, kuris sudarytų žymią dalį viso Kauno miesto poreikio, Valstybinės Kainų ir Energetikos Kontrolės Komisijos (VKEKK) yra pripažįstamas reguliuojamu, t. y. tokiam gamintojui VKEKK nustato ribą pelnui (ne daugiau kaip 5 procentus nuo šilumos veiklai skirto turto vertės) bei parduodamos šilumos kainai.
3. Remiamos elektros energijos supirkimo kvotos nuo 2014 metų taip pat sumažintos.
Kogeneracinių jėgainių technologijos yra net 10 ir daugiau kartų brangesnės lyginant su biokurą naudojančių katilų technologija
Taigi, prieš investuodamas kiekvienas potencialus rinkos dalyvis supranta, kad jo investicijų grąža yra smarkiai apribota. Paprasčiau kalbant, jų statyti esant dabartinėms sąlygoms neapsimoka. Tai patvirtina ir KTE veiksmai. KTE turi visą infrastruktūrą ir pačias geriausias sąlygas investuoti į kogeneracinių įrenginių diegimą. Deja, to nedaro. Belieka paklausti, kodėl.
Tuo tarpu AB „Kauno energija“ nuosekliai vysto savo šilumos gamybos bei perdavimo ūkį, į kurį, beje, irgi gyvybiškai būtina investuoti, nes didžioji dalis tinklų yra jau daugiau nei 30 metų amžiaus ir jų patikimumas yra ženkliai sumažėjęs.
