– Pone Masiuli, kokias galimybes Lietuvai ir jos energetinei sistemai suteikia šios jungtys?
R.Masiulis: Mes gauname galimybę prisijungti prie pigesnių elektros rinkų. Švedijoje elektra yra pigesnė negu Lietuvoje ir 700 megavatų instaliuota kabelio galia mums suteiks galimybę importuoti elektros energiją.
– Kokio kainų pokyčio galima tikėtis kitąmet?
R.Masiulis: Pagal ateities sandorius, matomus biržoje, didmeninėje rinkoje yra planuojamas kainos sumažėjimas apie 10 procentų, mažmeninėje rinkoje – apie 5 procentus. Kainų kontrolės komisija planuoja 2–4 procentų kainos mažėjimą. Kadangi ši komisija skaičiuoja atsargiau, tikėtina, kad kitąmet elektros kaina bus 2–4 procentais mažesnė.
– Pone Misiūnai, didmeninė elektros kaina buitiniams vartotojams sudaro apie trečdalį visos kainos, pramonės įmonėms – apie pusę kainos. Šiuo metu Lietuvos pramonės įmonės už elektrą moka brangiausiai Baltijos jūros regione. Kiek galėtų pigti elektros energija verslo įmonėms?
D.Misiūnas: Pernai Lietuvoje vidutinė didmeninė elektros įsigijimo kaina buvo 50 eurų už megavatvalandę, o Švedijoje – apie 30 eurų. Skirtumas nemažas. Tačiau jungtis neleis šio skirtumo persikelti į Lietuvą, nes tos jungties pralaidumas yra ribotas. Bet dalis skirtumo turės būti juntama kainoje.
– Atstumas didelis, jungties su Švedija ilgis – 453 kilometrai, akivaizdu, kad praradimai yra. Kokie jie?
D.Misiūnas: Parodys ateitis. Dabar galime sakyti, kad abiejų jungčių praradimai bus lygūs likusios sistemos praradimams, kadangi technologijos yra sudėtingos ir imlios savoms reikmėms – kitaip tariant, praradimams.
– Pone Staseli, ką jūs manote? Kokie yra pagrindiniai šių jungčių privalumai?
R.Staselis: Išskirčiau padidėsiančią konkurenciją. Iki šiol elektros rinkoje turėjome keturis žaidėjus, kurie siūlė kainas vartotojams, o atsiradus jungtims, žaidėjų bus daugiau ir jie bus didesni negu dabartiniai. Pavyzdžiui, Švedijos, Danijos koncernai. Jie siūlys savo produktus ir kokybiškesnį rizikų valdymą. Prieš porą metų rinkoje atsirado daug nedidelių tiekėjų, kurie rizikavo, todėl nemažai vartotojų, pirkdami elektrą biržoje, nukentėjo. Dideli „rykliai“ elektros rinkoje į rizikas žiūrės kitaip ir išlygins biržos svyravimus.
Iki šiol elektros rinkoje turėjome keturis žaidėjus, kurie siūlė kainas vartotojams, o atsiradus jungtims, žaidėjų bus daugiau ir jie bus didesni negu dabartiniai. Pavyzdžiui, Švedijos, Danijos koncernai.
– Kokia yra šių jungčių dedamoji būsimoje elektros energijos kainoje? Įsivaizduokime situaciją: Lietuva turi jungtis, bet per jas nieko neperka ir nieko neparduoda, jos yra ir tiek, tokių pavyzdžių yra Lietuvos energetikos ūkyje. Ir tai yra tam tikra dedamoji į būsimą elektros kainą. Kokia yra šios infrastruktūros savikaina?
R.Masiulis: Abiejų jungčių dedamoji yra apie 0,7 cento. Bet aš labai abejoju, ar ji bus panaudota. Tai yra apie 5 procentai nuo bendros elektros kainos.
– Lietuva neturi elektros pertekliaus, o pagaminta elektra kol kas yra visiškai nekonkurencinga rinkoje. Akivaizdu, kad jungtys reikalingos elektrai įsigyti. Pone Misiūnai, ar yra ką pirkti?
D.Misiūnas: Kalbant apie jungtį su Švedija, yra pakankamai aišku: iš mažesnių kainų zonos elektra tekės į Lietuvą. Skandinavijoje elektros yra, jos gamyba perteklinė, skandinavai turi ką eksportuoti ir panašu, kad artimiausiu metu situacija išliks tokia pati.
O dėl jungties su Lenkija kol kas vienareikšmiškai negalima pasakyti, į kurią pusę tekės elektra. Šiuo metu lenkai 85 procentus elektros pagamina iš anglies. Sekmadienį Paryžiuje priimtas susitarimas dėl klimato kaitos priemonių aiškiai rodo, kad pasaulis yra nusiteikęs mažinti taršą, anksčiau ar vėliau tai palies anglies pramonę. Panašu, kad ilgainiui anglies gamyba mažės, tai deklaruoja ir patys lenkai. Taigi, tikėtina, kad vieną dieną elektra tekės ir iš Lietuvos į Lenkiją. Gali atsitikti ir taip, kad naktį ji tekės iš Lenkijos į Lietuvą, o dieną atvirkščiai – iš Lietuvos į Lenkiją, nes lenkai jau šią vasarą susidūrė su energijos stoka piko metu, trūko laidų pralaidumo ir gamybos.
– Galima įsivaizduoti ir tokį verslo modelį: perkame elektrą iš Skandinavijos, ją akumuliuojame Kruonio elektrinėje ir per jungtis parduodame Lenkijai?
D.Misiūnas: Tokia viltis yra, bet viskas priklausys, kaip susiklostys kainų situacija. Toks verslo modelis galėtų veikti. Žinoma, vien jungčių neužtenka, labai svarbų vaidmenį vaidina Kruonio elektrinė, nes pirkti elektrą iš švedų ir perparduoti ją lenkams neįmanoma. Rinka yra sujungta, elektra parduodama ten, kur gaminama. Vertinga yra tik energija piko metu, kai jos labiausiai reikia ir kai galima ją akumuliuoti.
– Telefonu kalbame su Seimo opozicijos lyderiu Andriumi Kubiliumi. Pone Kubiliau, sveikindamas jungčių atidarymą nuogąstavote, kad jos tarnaus ir būsimos Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės produkcijos eksportui į Švediją ir Lenkiją. Ką jūs siūlote?
A.Kubilius: Turime matyti tolesnius iššūkius. Kremlius neslepia, kad netoli Vilniaus statoma jėgainė yra statoma eksportui, taikantis į jungtis, kurias mes užbaigėme. Pirmiausia, yra didžiulis ekologinis pavojus, nes nesaugios technologijos jėgainė yra statoma netoli Vilniaus. Be to, Astravo jėgainė statoma tame pačiame Rusijos valdomame BRELL sinchronizacijos žiede, kuriame yra ir Lietuva. Pagal elektros sistemų veikimo principus, visa Lietuvos elektros perdavimo sistema bus užpildyta Astravo AE pagaminta elektra. Man kyla klausimų, ar Lietuvoje bus įmanoma turėti kokią nors elektros prekybos rinką.
Pagal elektros sistemų veikimo principus, visa Lietuvos elektros perdavimo sistema bus užpildyta Astravo AE pagaminta elektra. Man kyla klausimų, ar Lietuvoje bus įmanoma turėti kokią nors elektros prekybos rinką.
Matyčiau didelę problemą, jei Lietuva taptų Astravo elektros vartotoja. Mes siūlome jau dabar labai aiškiai deklaruoti, kad Lietuva nepirks elektros iš Astravo jėgainės ir neleis naudoti savo infrastruktūros. Premjeras Algirdas Butkevičius tai pasakė žodžiu, tačiau raštu jis kol kas nedrįsta to padaryti. Vyriausybė ir premjeras turi elgtis ryžtingiau ir aiškiai pasakyti kaimynams baltarusiams, kad Lietuva atsijungs nuo dabartinės BRELL sistemos. Baltarusija jau dabar tai turi žinoti ir neplanuoti, kad pirksime iš jos elektrą.
– Pone Staseli, ką apie manote Andriaus Kubiliaus išsakytus nuogąstavimus?
R.Staselis: Astravo jėgainės verslo planuose tikrai yra numatytas eksportas į Vakarų Europą pasinaudojus naujomis jungtimis. Kažką daryti reikia, tačiau į šią problemą kitaip žiūri latviai. Kad ir į tai, kad galėtume apmokestinti importą iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą. Nelabai tam pritaria ir suomiai. Pasiekti sutarimą šiuo klausimu visose keturiose Baltijos pakrantės šalyse bus labai nelengva. Manau, kad be griežtos Europos Komisijos pozicijos dėl Astravo jėgainės bus labai sunku ką nors pasiekti.
– Pone Masiuli, kokia jūsų nuomonė?
R.Masiulis: Situacija nepaprasta, lengvai nuo sistemos neatsijungsi. Jei ir nukirptume laidus iš Baltarusijos pusės, ta pati elektra atitekėtų per Latviją. Jei nukirptų latviai, elektra atitekėtų per Estiją ir panašiai. Susitarimas tarp šalių yra būtinas. Tačiau reikia dirbti visais frontais, ne tik dėl to, kad būtų įvesti importo tarifai. Reikia protestuoti prieš pačią Astravo jėgainę, kad ji būtų statoma pagal visas tarptautines konvencijas. Europa protestuoja, mes taip pat, įtampa auga, ją reikia kurstyti ir toliau, kad baltarusiai jėgainės nebestatytų.
– Bet greičiausiai jie nenustos statę?
R.Masiulis: Sunku pasakyti. Vieni sako, kad jiems neblogai sekasi, kiti – kad nelabai. Taigi dar neaišku, ar ta jėgainė bus. Tačiau nepaisant to, negalima miegoti, reikia tartis su kaimynais. Tai jau vyksta, nors konkrečių rezultatų dar nėra.
– Ankstesnėse studijose dėl Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su Vakarais ar Skandinavija buvo teigiama, kad to padaryti be Karaliaučiaus Baltijos šalys niekaip negali, nes būtų sukurta tam tikra energetinė „sala“, Rusijos palaikymas čia būtų esminis. Pone Masiuli, ką dabar sako ekspertai?
R.Masiulis: Yra susitarimas tarp Baltijos šalių, kad sinchronizavimas turi būti daromas be Karaliaučiaus, kad trečioji šalis negalėtų reguliuoti mūsų sistemos. Tai įmanoma, yra keli techniniai sprendimai. Juos dar reikėtų apibrėžti, padaryti studiją, kuri pasakytų, kaip turėtų būti tai įgyvendinta.
