Tai reiškia, kad Lietuva gali drąsiai planuoti savo šilumos sektoriaus plėtrą ir nesibaiminti išorinių veiksnių. Tuo mes tapome pavyzdžiu visai Europai, bet iššūkių lieka sočiai – visų pirma, šilumos jėgainių atnaujinimas.
Biokuro naudojimu paremta energetinė nepriklausomybė leido Lietuvai drąsiai atsisakyti rusiškų dujų importo ir tokiu būdu svariai prisidėti prie sankcijų šaliai agresorei. Vietinės žaliavos naudojimas šilumos gamybai stiprina ir Lietuvos ekonomiką – o tai šalyje kuriamos darbo vietos, biudžetą papildantys mokesčiai.
Tačiau kartais atrodo, kad mūsų valdininkai mato tik du atsinaujinančius energijos šaltinius – saulės ir vėjo, o biomasę tiesiog ignoruoja. Toks įspūdis susidaro pažvelgus, kam pastaruosius kelerius metus buvo skiriama Europos Sąjungos (ES) parama, kurią administruoja Energetikos ministerija.
Beveik visa parama buvo skirta buitiniams vartotojams ir atiteko saulės bei vėjo energijos sektoriams, o biokuro sektoriui ji liko tokia menka, kad šilumos tiekėjai į ją tiesiog nepretendavo.
Biomasė yra atsinaujinantis išteklius. Kaip bebūtų madinga propaguoti kitokius šildymo būdus, reikia pripažinti, kad alternatyvų šildytis kitaip Lietuva neturi.
Viešose diskusijose ir mokslininkai, ir specialistai vieningi – artimiausius dvidešimt metų Lietuva šildymui naudos biokurą, kuris ir vietinė žaliava, ir kelis kartus pigesnės nei dujos. Jos, beje, nėra atsinaujinantis šaltinis ir mūsų šilumos ūkį padarytų priklausomu nuo šios žaliavos tiekėjų iš užsienio.
Kodėl paminėjau dujas? Ogi todėl, kad neskiriant lėšų biokuro katilų atnaujinimui vėl tektų pereiti prie dujų naudojimo šilumos gamybai. Kolegos iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) jau skambina pavojaus varpais – dalis šilumos gamybai naudojamų katilų vos ne avarinės būklės. Nemažai šių katilų jau išnaudojo savo laiko eksploatacijos resursus ir privalu juos atnaujinti.
LŠTA skaičiavimais tam jau šiemet būtų reikėję skirti apie 50 mln. eurų. Biokuro katilų atnaujinimui lėšų iš ES fondų kol kas neplanuojama skirti. Prognozuoti ateitį nesunku – tai tas pats, kas važinėti senu automobiliu, kuriam kuo toliau, tuo dažniau reikia serviso paslaugų, kol jį remontuoti iš viso neapsimokės. Jei nebus skirta lėšų biokuro katilų atnaujinimui – tai šiluma neišvengiamai brangs, nes remonto išlaidos kasmet didės. O kas tada?
Kitų technologinių sprendimų, kaip pasigaminti šilumos, mes neturime, Vėjo ir saulės energijos pajėgumai pakankamam šilumos kiekiui pasigaminti Lietuvoje yra per maži. Tuomet vienintele likusia išeitimi taptų grįžimas prie dujų kūrenimo. Bet tai kartu būtų ir milžiniškas žingsnis atgal – nuo energetinės nepriklausomybės į priklausomybę nuo užsienietiškos žaliavos tiekėjų, nuo atsinaujinančių išteklių naudojimo – į iškastinio kuro naudojimą.
Liūdniausia yra tai, kad mūsų valdininkai šios problemos net nepastebi, o mūsų perspėjimai lyg šauksmas tyruose. Turime suprasti, kad biokuro katilų atnaujinimas truks ne vienerius metus.
Yra ir kitų paradoksų – ES skiria lėšas atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai, tačiau šią paramą skirstantys Ekonomikos ir inovacijų bei Energetikos ministerijų valdininkai biokuro sektorių tiesiog ignoruoja.
Susidaro paradoksali situacija. Nacionalinės plėtros dokumentuose viskas lyg ir gerai – deklaruojame, kad iki 2030 metų atsinaujinančių išteklių dalis energijos gamyboje turi pasiekti 90 procentų. Tačiau tuo pačiu metu užmerkiame akis, kai iškyla grėsmė sektoriui žlugti neatnaujinus katilų. Kartais tokia valdininkų pozicija tampa panaši į sabotažą.
Lietuvoje šildymo sezonas trunka pusmetį. Turbūt net energetikos mokslų neragavęs žmogus supranta, kad per tą šaltąjį pusmetį mes šilumos vien iš saulės ir vėjo tikrai nepasigaminsime.
Valdininkų argumentas, kad ES paramos nederėtų skirti šilumos ūkio modernizavimui, neva tai turi rūpėti pačioms šilumą tiekiančioms įmonėms, taip pat neišlaiko kritikos. Turime pripažinti – dalis šilumos tiekimo įmonių šiuo metu tiesiog nėra finansiškai pajėgios modernizuoti katilus skolintomis lėšomis.
