Tam, kad nepriklausomi tiekėjai galėtų pradėti statyti kogeneracines elektrines, kurios gamintų ir šilumą, ir elektrą, valstybė skelbė aukcionus dotuojamiems elektros supirkimo tarifams. Aukcionus laimėjo žemiausią kainą pasiūlę verslininkai, tačiau pasikeitus reglamentavimui jie gali būti išstumti iš rinkos.
– Jei reiktų paprastai paaiškinti, su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria nepriklausomi šilumos gamintojai, kaip jas apibrėžtumėte?
Jei atsirastų konkurencija, reiktų pasitempti ir šilumos tinklams, o to ne visi nori.
– Kauno pavyzdys puikiai rodo, kad nepriklausomi gamintojai labai skatina konkurenciją, dėl kurios mažėja šilumos kaina vartotojams. Tai labiausiai kenkia šilumos tinklams, kurie gyveno gerai, kol nereikėjo stengtis. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija patvirtindavo visus kaštus. Jei atsirastų konkurencija, reiktų pasitempti ir šilumos tinklams, o to ne visi nori.
Kai pradėjome statyti biokuro katilines, buvome kalami prie kryžiaus, kad tai neefektyvu, nes būtų geriau statyti kogeneracines elektrines. Gerai. Atėjo kogeneracijos aukcionas. Dalyvavome jame. Pasiūlėme geriausią Kainą. Aukcionas buvo laisvas ir visiems atviras. Žemesnės kainos iš dalyvių nepasiūlė niekas.
Dabar jaučiama didžiųjų baimė mus įsileisti, nes mes ateiname į pagrindinius miestus – Vilnių ir Kauną. Juose atsirastų po dvi kogeneracines elektrines.
– Teigiama, kad šie elektros supirkimo tarifai valstybei kainuos milijonus, o situacija lyginama su saulės energetikos burbulu Lietuvoje?
– Šilumininkai suskaičiavo, kiek kompensacijoms būtų išleista pinigų, jei 12 metų dirbtume maksimaliu apkrovimu. Pamirštama paminėti, kad visur, kur yra pastatytos kogeneracinės biomasės elektrinės (Šiauliuose, Utenoje, Marijampolėje, Alytuje), statytojai gavo negrąžinamą ES subsidiją ir 30 centų lengvatinį tarifą. Vien per šią subsidiją statytojai gavo daugiau paramos nei mes.
Mums kaip reguliuojamiems šilumos tiekėjams pelno riba bus 5 proc. „Šiaulių energija“ ar „Alytaus energija“ septyneriems metams gauna papildomai 6 proc. Jų pelno grąža vietoje 5 proc. yra 11 proc.
– Kodėl grėsmė kyla jau laimėtų aukcionų rezultatams?
Ilgą laiką be konkurencijos gyvenusių šilumininkų pastaruoju metu garsiai sakomas pasiūlymas yra visai panaikinti kvotas ir skelbti naujus konkursus. Tai užkirstų kelią nepriklausomų tiekėjų atėjimui, nes be valstybės paramos mes veikti negalėtume.
– Vyriausybė bando sudėlioti tvarką, kaip paskirstyti kvotas. Įvyko nesusipratimas, kai Seimas priėmė įstatymą sumažinti dotuojamos elektros kvotą. Kai dalyvavome aukcione, ji buvo 350 megavatų. Aukcionus laimėjome, o po kurio laiko buvo nuspręsta ne tik mums, bet visiems gamintojams kvotą sumažinti iki 105 megavatų, nors leidimų statyboms jau buvo išduota keliais megavatais didesniam kiekiui.
Dalyvaudami aukcione mes mokėjome garantinį užstatą. Tai buvo garantija, kad laimėję aukcioną mes tikrai statysime. Pasiūlymas buvo maksimaliai geras ir dėl jo turėjome gerokai pasispausti. Iš valstybės pagrįstai tikėjomės vienintelės paramos – lengvatinio elektros supirkimo tarifo, o ne kelių, kaip gavo konkurentai.
Ilgą laiką be konkurencijos gyvenusių šilumininkų pastaruoju metu garsiai sakomas pasiūlymas yra visai panaikinti kvotas ir skelbti naujus konkursus. Tai užkirstų kelią nepriklausomų tiekėjų atėjimui, nes be valstybės paramos mes veikti negalėtume.
– Kaip vertinate siūlymą lengvatinius tarifus pakeisti subsidijomis?
– Jei lengvatinis tarifas būtų pakeistas į subsidijas, kaip bandoma siūlyti, mes vėl dalyvautume konkursuose, tačiau buvę aukcionai įvyko galiojant tokiems įstatymams, kurie numatė kitą tvarką. Klausimas, ar naujuose konkursuose nepriklausomiems tiekėjams būtų leista dalyvauti. Kitas klausimas – kas atsitiktų su jau patirtomis išlaidomis?
– Ar lengva ateiti į didžiuosius miestus net ir laimėjus konkursus?
Vilniuje statybos leidimą paprastai katilinei mes jau bandome gauti trejus metus. Trečią kartą pateikiame dokumentus.
– Kaune jau gavome statybos leidimą ir spalio mėnesį turėtume įkasti statybų pradžią žyminčią kapsulę.
Vilniuje statybos leidimą paprastai katilinei mes jau bandome gauti trejus metus. Trečią kartą pateikiame dokumentus. Dabar mums jau priekaištaujama, kad techniniame projekte sklendės suksis į dešinę ir bus nudažytos žaliai, o „Vilniaus energija“ mums sako, kad jos turi būti raudonos spalvos ir suktis į kairę. Tokio lygio yra problemos, dėl kurių negalime pradėti statybų.
Kogeneracinę elektrinę statyti bus dar sunkiau, nes „Vilniaus energija“ yra ta institucija, kuri išduoda sąlygas. Be jos patvirtinimo leidimai statybai nėra išduodami. 2013 m. iš valstybės „Vilniaus energija“ gavo šimtamilijoninę dotaciją. Mes iš jų paimtume dalį rinkos. Kas nori atsisakyti tokių pinigų?
Per tą laiką Kaune mes jau pastatėme biokuro katilinę, kas leido žymiai sumažinti šilumos kainą. Kogeneracija tai leis padaryti dar efektyviau.
– Galbūt valstybei perimant šilumos ūkį į savo rankas smulkiųjų šilumos tiekėjų nereikia visai?
Pasaulis keičiasi labai greitai. Investuojant į vieną didelį objektą yra labai daug šansų nusvilti. Tą patį matome su atomine elektrine. Tai labai brangus ir ilgas procesas, todėl neįmanoma tiksliai nuspėti, kas bus.
– Masto ekonomika, į kurią buvo orientuojamasi anksčiau, dabar jau nebeveikia. Yra nauja decentralizacijos tendencija. Yra dvi skirtingos strategijos. „Lietuvos energija“ pastatė galingą Elektrėnų devintąjį bloką. Jis gali efektyviai gaminti nuo 200 iki 450 megavatų elektros energijos, tačiau jeigu reikia 100 megavatų, yra kuriamas senas ir neefektyvus blokas.
Estai pastatė 200 megavatų rezervą iš 20 variklių po 10 megavatų. Jie gali gaminti tiek, kiek jiems reikia. Panaši situacija su mazuto talpyklomis Vilniuje. Prie Gariūnų buvo pastatytos milžiniškos bačkos, o ką dabar su jomis daryti?
Pasaulis keičiasi labai greitai. Investuojant į vieną didelį objektą yra labai daug šansų nusvilti. Tą patį matome su atomine elektrine. Tai labai brangus ir ilgas procesas, todėl neįmanoma tiksliai nuspėti, kas bus.
– Kodėl nepriklausomi šilumos tiekėjai nesivienija ir nekuria savo asociacijos?
– Viskas labai šviežia, todėl dabar paramos mums labai reikia. Kol kas kenčiam, bet kai ims mušti skaudžiau, reikės, neabejoju, burtis ir savo interesus ginti kartu.
– Kaip vertinate Seimo sprendimą tris kartus sumažinti elektros supirkimo kvotas biokuro kogeneracinių elektrinių statytojams?
Žmogui negali pasakyti, kad reikia už saugumą mokėti daugiau. Jis susirūpins tik tada, kai elektros nebebus namie arba kai Rusija pasakys, kad elektros pardavimo kaina ne 16, o 35 centai už kilovatvalandę.
– Seimo tikslas yra mažinti elektros tarifą, nes jis didėja, tačiau ar susimąstoma, kodėl jis didėja? Vyksta didžiuliai infrastruktūriniai projektai, kurių niekas iki šiol nedarė – jungtys „Litpol Link“ ir „Nordbalt“. Baigiamas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, todėl atsiras papildomas mokestis mokant už dujas. Visa tai yra saugumo kaina.
Deja, žmogui negali pasakyti, kad reikia už saugumą mokėti daugiau. Jis susirūpins tik tada, kai elektros nebebus namie arba kai Rusija pasakys, kad elektros pardavimo kaina ne 16, o 35 centai už kilovatvalandę. Tokia rizika yra ir ji gana pagrįsta.
Yra politinis tikslas mažinti elektros kainą. Strateginių projektų liesti negalima, todėl ieškoma tokių, kaip mes, ir sakoma, kad tai didelis nuostolis. Realiai, tai yra rinkos gynimas. Kas jau pasistatė, nenori keisti nusistovėjusios tvarkos. Pavyzdžiui, Kauno termofikacinė elektrinė naudoja dujas. Ji ir taip neveikia pavasarį, vasarą ir rudenį. Jei dar atsiras biokuro kogeneracinė, ji iš viso neužsikurs.
– Jei nepriklausomi tiekėjai bus išstumti iš rinkos, ko neteks vartotojai?
Kas rezervuoja devintą bloką Elektrėnuose? Juk jis irgi gali sugesti. Kad visi smulkieji tiekėjai sugestu vienu metu, yra neįmanoma.
– Svarbu suprasti du aspektus. Pirmas – konkurencija. Pažiūrėkite į parduotuves ar bankus. Palikime kiekviename mieste po vieną banką, vieną parduotuvę ir vieną degalinę ir pažiūrėkime, kas bus su kainomis.
Kitas aspektas yra patikimumas. Kas rezervuoja devintą bloką Elektrėnuose? Juk jis irgi gali sugesti. Kad visi smulkieji tiekėjai sugestu vienu metu, yra neįmanoma. Čia jau pradeda veikti statistika ir sistema susibalansuoja.
Be to, dar vienas neįvertinamas dalykas yra elektros transportavimo kaštai. Pažiūrėkite, visos didžiosios gamyklos – „Achema“, „Orlen Lietuva“ ir kitos elektros gamybos įrenginius turi šalia. Transportuoti iš toli yra papildomi nuostoliai. Nepriklausomų gamintojų tinklas šią problemą sprendžia.
