„Mažos valstybės, neturinčios savų tradicinių energijos išteklių, energetinė nepriklausomybė yra nepasiekiamas miražas. Tai prieštarauja logikai ir yra žalinga krašto ekonomikai“, – sakė prof. Jurgis Vilemas, parengęs pernai pristatytos Energetinės nepriklausomybės strategijos studiją.
Jis stebėjosi, kodėl strategija vadinama Energetinės nepriklausomybės strategija, kai Lietuva negali būtų visiškai energetiškai nepriklausoma.
„Iki šiol dauguma ES valstybių savo elektros energetikos ūkį planuota izoliuotai nuo visos ES energetikos politikos ir siekia, kad maksimalus poreikis neviršytų gamybos pajėgumų. Akivaizdu, kad tai nėra optimalu nei ES mastu, nei kiekvienai valstybei atskirai“, – konferencijoje „Naujoji Lietuvos energetikos strategija – interesų konfliktai ir jų sprendimai“ sakė J.Vilemas.
Europos Sąjungos vienas prioritetų yra sujungti bloko valstybes galingomis elektros jungtimis, todėl kiekvienai valstybei kurti savo energetikos politiką nėra tikslinga.
„Bet ką per tas linijas varinėsi? Energija turėtų būti generuojama tose vietose, kur tai galima būtų daryti pigiausiai“, – kalbėjo profesorius.
J.Vilemo teigimu, dabartinė energetikos strategija yra politizuota, paremta iš anksto suformuotomis nuostatomis, netgi iliuzijomis.
„Strategija spekuliatyviai pateikia ir energetinės priklausomybės nuo Rusijos lygį. Reali situacija yra ženkliai geresnė ir jau greitai padėtis iš esmės pagerės“, – sakė J.Vilemas.
Profesoriaus teigimu, aiškinimai, neva elektros gamyba iš atsinaujinančių šaltinių yra brangus reikalas, neatitinka Lietuvos realijų: „Vėjo jėgainių gaminama elektra yra pigiausia, išskyrus seniai pastatytas hodroelektrines ir importą.“
Strategijoje nurodoma, kad į energetinę nepriklausomybę ketinama investuoti apie 27 mlrd. Lt, tačiau šių lėšų šaltinis nėra nurodomas.
Visgi J.Vilemas rado ir pozityvių dalykų energetikos strategijoje – tai aukštos įtampos jungtys su Švedija, Lenkija, suskystintų gamtinių dujų terminalas, ketinimai įrengti požeminę dujų saugyklą, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimas.
