Vilniuje viešintis Juanas Carlosas Lentijo teigia, kad agentūra sausį vykusios „seed“ misijos metu neperžiūrėjo, ar Astravo AE aikštelė pasirinkta tinkamai, nes to agentūros nebuvo paprašyta, o reikalauti informacijos ji esą neturi galių.
„Mes teikiame pagalbos paslaugas per ekspertinius ar pagalbinius vertinimus ir taip toliau. Tačiau tai priklauso nuo prašymą teikiančios valstybės, mes neturime įrankių spausti ar reikalauti valstybės prašyti mūsų paslaugų. Tačiau mes pasiruošę suteikti savo paslaugas“, – BNS sakė „Tatenos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas ir Branduolinės saugos ir saugumo departamento direktorius.
Anot jo, Baltarusija turėtų stiprinti bendradarbiavimą su Lietuva, taip parodydama, kad yra pasirengusi užtikrinti branduolinę saugą.
Komentuodamas tai, kad Baltarusija vengia pranešti apie incidentus statybvietėje, J.C.Lentijo tikino, kad tai nėra branduolinės nelaimės, tačiau agentūra vis vien skatina apie tokius įvykius pranešti.
Sausio viduryje Astravo AE vykusios „seed“ misijos metu „Tatenos“ atstovai pareiškė, kad Baltarusija tinkamai atsižvelgė į AE aikštelei kylančias išorines grėsmes. Pasak Lietuvos Vyriausybės, agentūra nevertino aikštelės parinkimo kriterijų, seisminių tyrimų, poveikio aplinkai.
– Norėčiau paklausti apie neseniai vykusią „Seed“ misiją Baltarusijoje. Ar TATENA yra užtikrinta, kad branduolinė jėgainė bus saugi?
– Leiskite man pabrėžti, kad branduolinė sauga yra valstybės, naudojančios branduolines technologijas, atsakomybė. Ką šiuo atveju žinome apie Baltarusijos branduolinę jėgainę, kad Baltarusija turi bendradarbiavimo su agentūra istoriją. Jie yra įpratę prašyti mūsų pagalbos ir paskutiniu konkrečiu atveju, kurį minėjote – „seed“ misija – buvo orientuota į konkrečią projekto dalį. Tai reiškia, kad į šį klausimą galėtų atsakyti nacionalinės institucijos.
– Lietuva sako, kad Astravo jėgainė nėra saugi ir kritikuoja „seed“ misiją, nes jos metu buvo pritaikyti tik du iš šešių modulių.
– Agentūra siūlo „seed“ misijas moduliniu būdu. Tai reiškia, kad yra keletas modulių, kurie pritaikomi konkrečiais atvejais ir „seed“ misija, kaip ir bet kuri kita misija, yra rengiama pagal valstybės prašymą ir pasirinktus modulius, kurie geriau tinka konkretiems projekto etapams. Konkrečiai šiuo atveju baltarusiai pasirinko modelius, kurie susiję su dabartiniu branduolinės jėgainės statybų etapu. (...)
Tai buvo daugiausia orientuota į išorinių grėsmių vertinimą, konkrečiai, su skrydžių zonomis, statybvietės charakteristika, kaip jie apibūdina grėsmes. Antra, kaip jie atrenka grėsmes, nustatant, kurios yra aktualios jėgainei. Trečia, atsižvelgiama į atrinktas grėsmes. Tuomet atsižvelgiama į monitoringą, nes branduolinės jėgainės išorinės grėsmės turi būti stebimos visą objekto gyvavimo laikotarpį.
Ir galiausiai „seed“ misija taip pat apėmė konkrečius iššūkius, į kuriuos buvo atsižvelgta mūsų ataskaitoje apie Fukušimos avariją. Manau, kad pagrindinė misijos komandos preliminari išvada – pabrėžiu, kad tai preliminarios išvados, nes ataskaita dar nėra baigta ir šiuo metu komanda ją ruošia – yra, kad Baltarusijos branduolinė jėgainės projektas atsižvelgia į tai, ką jie atrinko kaip išorines grėsmes.
– Lietuva teigia, kad taip pat turėtų būti peržiūrimas AE statybos aikštelės pasirinkimas. Ar tai nebuvo atlikta „seed“ misijos metu?
– Ji nepadengė aikštelės pasirinkimo proceso. Kaip minėjau, mūsų misijos yra modulinės, ir valstybės, prašančios mūsų paslaugų, sprendžia, kokius modulius pasirinkti. (...) Darau prielaidą, kad baltarusiai, prašydami atlikti misiją, priėmė sprendimą būti tikri, kad pagrindinės grėsmės iš išorės yra tinkamai įvertintos.
– O kokia jūsų patirtis – ar valstybės paprastai prašo peržiūrėti aikštelės pasirinkimą?
– Yra keletas tarptautinių instrumentų skatinti konsultacijų procesą ar bendradarbiavimą šioje srityje. Ir ne agentūrai vertinti konkrečius atvejus.
– Kaip suprantu, agentūros ekspertai negali reikalauti informacijos iš valstybės, jei ji neprašo ekspertizės konkrečiose srityse?
– Aš pabrėžiu, kad branduolinė sauga yra valstybių atsakomybė. Agentūra gali ir vaidina vaidmenį, padedant valstybėms per keletą instrumentų. Vienas jų yra mūsų saugumo standartai, kurie joms prieinami. (...) Mes teikiame pagalbos paslaugas per ekspertinius vertinimus ar pagalbinius vertinimus ir taip toliau. Tačiau tai priklauso nuo prašymą teikiančios valstybės, mes neturime įrankių spausti ar reikalauti valstybę tikrai prašyti mūsų paslaugų. Tačiau mes pasiruošę suteikti savo paslaugas.
– O ką galima padaryti, jei valstybė ignoruoja saugumo standartus?
– Pirmiausia, saugumo standartai nėra privalomi jokioms valstybėms. Jie privalomi agentūrai, mūsų pačių veikloms ir jie taip pat privalomi dokumentams, kuriuos mes naudojame valstybių sistemų etalonams, kai esame paprašyti suteikti savo paslaugas. Tačiau yra keletas tarptautinių instrumentų, kuriuos valstybės naudoja pademonstruoti savo įsipareigojimus saugumui.
Agentūra paprastai skatina visas valstybes įgyvendinti programas, bendradarbiaujant su tarptautinėmis bendruomenėmis, įskaitant agentūrą, kaimynines ir kitas valstybes, ir, žinoma, mūsų vaidmuo yra skatinti lengvesnį tarptautinį bendradarbiavimą. (...) Kiek žinau, Baltarusijos vyriausybė yra įsipareigojusi paskelbti mūsų ataskaitą viešai, tai palengvins kitoms valstybė,s, įskaitant Lietuvą, geriau suvokti nepriklausomos misijos išvadas, peržiūras ir susidaryti nuomonę apie situaciją.
– Astravo jėgainė yra nutolusi nuo Vilniaus apie 50 kilometrų. Ką Lietuva, jūsų nuomone, blogiausio scenarijaus atveju turėtų daryti, kad liktų kiek įmanoma saugi?
– Manau, kad labai svarbu kaimyninėms valstybėms užtikrinti artimą bendradarbiavimą. Svarbu sukurti kanalus, kurie palengvintų gauti informaciją, kuri yra svarbi apsaugoti savo piliečius. Kaip ir anksčiau minėjau, manau, kad branduolinė sauga yra šalių atsakomybė: abiejų – tiek branduolines jėgaines turinčių, tiek ir kaimyninių valstybių. Agentūra skatina artimą bendradarbiavimą, artimas konsultacijas tarp šalių, palengvinant informacijos keitimąsi, kas yra svarbu nustatant, kokius planus jūs turėtumėte kurti Lietuvoje, siekiant apsaugoti šalies gyventojus, jeigu kas nors nutiktų.
– Šiuo metu bendradarbiavimą tarp šalių pavadinčiau silpnu, nes Astrave buvo keletas nelaimių – pavyzdžiui, nukrito reaktoriaus korpusas, bet Baltarusija nepranešė apie tai, tik po to, kai apie tai paskelbė žiniasklaida, buvo pranešta oficialiai. Tai nepadrąsina Lietuvos, kad viskas bus gerai su komunikacija.
– Pirmiausia turėtume pradėti nuo to, kad statybų aikštelė Baltarusijoje kol kas nėra branduolinis objektas, jame nėra jokių radioaktyvių medžiagų. Mes turime keletą tarptautinių sistemų palengvinti komunikaciją, esant įvykiams, kurie galėtų būti susiję su branduoline sauga. (...)
Įvykiai, kuriuos jūs minite, įvyko statybvietėje ir žvelgiant iš šio taško, tai neliečia branduolinės saugos. Tačiau mes stengiamės paskatinti, kad net tokie įvykiai būtų pranešami kaip būdas didinti pasitikėjimą, lengvinti procesą tarp skirtingų šalių. (...) Kitos valstybės, statančios branduolines jėgaines šiuo metu, gali turėti naudingos patirties, kad nebūtų kartojami tie patys įvykiai jų projektuose.
Agentūra skatina keistis šia informacija. Aš nežinau detalių apie komunikaciją tarp Lietuvos ir Baltarusijos apie statybvietėje vykstančius įvykius. Baltarusija agentūrai keletą kartų pranešė apie šiuos įvykius, tačiau jie neapėmė dabartinės pranešimų sistemos, kuri yra naudojama branduolinei saugai.
– Ar nebijosite atvykti į Vilnių po to, kai Astravo atominė elektrinė pradės veikti?
– Ne. Aš buvau statybvietėje pernai, mano požiūriu, tai yra rimtas projektas. (...) Nematau priežasčių neaplankyti Baltarusijos branduolinės jėgainės ateityje, kadangi aš lankau jėgaines visame pasaulyje.
– Dėkoju už pokalbį.