Advokatų profesinės bendrijos „Fort“ advokatas Andrius Bambalas mano, kad procesas ICSID gali trukti apie 4 metus, o su juo susijusios Lietuvos išlaidos viršys 4 mln. JAV dolerių (3,7 mln. eurų). Jis taip pat pabrėžė, kad ICSID sprendimas, skirtingai, nei pavyzdžiui Stokholmo arbitražo, įsigalios automatiškai.
„Lietuva iki šiol ICSID turėjo tik vieną ginčą – su Norvegijos „Parkerings-Compagniet“, kuri 2005-2007 metais nesėkmingai bandė priteisti nuostolius dėl investicijų į Vilniaus miesto parkavimo sistemos kūrimo projektą. ICSID ypatumas tas, kad jeigu yra priimamas sprendimas, pagal Vašingtono konvenciją jam nereikia pripažinimo ir vykdymo (nereikia kreiptis į ginčo šalių teismus – BNS). Pagal konvenciją, ICSID sprendimas, kiek tai susiję su pinigine kompensacija ir nurodymu sumokėti pinigus, yra laikomas galutiniu aukščiausios instancijos teismo sprendimu“, – BNS sakė A.Bambalas.
Todėl, anot jo, šiuo atveju nepasikartos Švedijos „Svenska Petroleum Exploration“ istorija, kuriai 2003 metais Kopenhagos arbitraže iš Lietuvos Vyriausybės ir bendrovės „Geonafta“ prisiteisus beveik 13 mln. dolerių, sprendimas buvo ginčijamas Lietuvos ir Didžiosios Britanijos teismuose, kol galiausiai viskas baigėsi 2008 metais pasirašyta taikos sutartimi.
„Jeigu jau kreipiamasi į ICSID, nebus taip, kad nepripažįsta sprendimo. Turi mokėti, nes kitaip bus pažeista Vašingtono konvencija“, – tvirtino A.Bambalas.
Jau pats tas faktas, kad investuotojas inicijuoja ginčą prieš valstybę, rodo, jog kažkas yra nelabai gerai, kad čia yra didesnė rizika.
Jo teigimu, „Veolia“ sprendimas inicijuoti ginčą arbitraže gali turėti įtakos Lietuvos investiciniam patrauklumui, tačiau tai priklausys nuo daugelio aplinkybių.
„Iš tikrųjų, šiuo atveju yra įvairių nuomonių. Pagal pačią bendriausią Europoje vyraujančią nuomonę jau pats tas faktas, kad investuotojas inicijuoja ginčą prieš valstybę, rodo, jog kažkas yra nelabai gerai, kad čia yra didesnė rizika. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad viską lemia priežastys, dėl kurių nusprendžiama investuoti – pavyzdžiui, įėjimas į rinką, sąlyginai pigi darbo jėga ar kitos. Tokiu atveju investuotojui tai, kad yra arbitraže vienas ginčas, matyt nelabai daug ką reikš“, – svarstė teisininkas.
Be kuriuo atveju, anot jo, ICSID sprendimo reikės laukti ne vienerius metus, o prognozuoti proceso baigties neįmanoma. Pasak A.Bambalo, ICSID statistika rodo, kad 44 proc. bylų nėra išnagrinėjamos iš esmės (ginčo šalys susitaria tarpusavyje arba atsiima reikalavimus), o investuotojų reikalavimai visiškai ar iš dalies patenkinami 46 proc. išnagrinėtų bylų.
„Vidutiniškai ginčų nagrinėjimas ICSID trunka nuo 3,5 iki 4 metų, žinoma, proceso trukmė priklausys ir nuo „Veolia“ pateiktų argumentų skaičiaus. Pats ginčo nagrinėjimas ICSID, pačios procedūros vidutiniškai kainuoja apie 770 tūkst. dolerių (710 tūkst. eurų – BNS), tačiau yra dar ir ginčo šalių patiriamos išlaidos, kurios vidutiniškai sudaro po 4-4,5 mln. dolerių (3,7-4,2 mln. eurų – BNS)“, – sakė A.Bambalas.
Anot jo, ginčo šalių išlaidas sudaro atlyginimas teisininkams, užmokestis samdomiems ekspertams. Tuo tarpu sprendimą, kas turės dengti ICSID veiklos kaštus, turės priimti pats arbitražas.
„Pradinį mokestį ICSID turės sumokėti ginčą inicijuojanti šalis, šiuo atveju „Veolia“ (...) Vėliau jau arbitražas spręs, kaip paskirstyti patiriamus kaštus“, – BNS teigė A.Bambalas.
Pasak jo, panašūs ginčai Europos Sąjungoje (ES) nėra retenybė. Jų buvo kilę, kai kai kurios ES valstybės pakeitė atsinaujinančių energijos šaltinių, visų pirma saulės energijos, tarifus, taip pat Vokietijai priėmus politinį sprendimą atsisakyti atominės energetikos.
A.Bambalas specializuojasi ginčų sprendime, verslų įsigijimuose ir sujungimuose, bankrotuose ir restruktūrizavimuose, darbo teisėje ir migracijoje. Nuo 2007 metų A.Bambalas Mykolo Romerio universitete dėsto tarptautinę investicijų ir prekybos teisę, tarptautinių ginčų sprendimo privatinę teisę, tarptautinę privatinę teisę.
