Kodėl tai apskritai svarbu? Vilniečiai šiemet gauna gerokai didesnes sąskaitas už šildymą nei įprastai ir tai lėmė dvi priežastys: visame pasaulyje išaugusios ir rekordus sumušusios gamtinių dujų kainos bei biokuro/dujų balansas šilumos gamyboje.
Dujų kainų šuolį suvaldyti galėjo nebent balsai V.Putino galvoje, pašnibždėję, kad tai nėra tinkamas būdas siekti geopolitinių tikslų, tačiau jie tyliai sėdėjo kamputy, kol „Gazprom“ sėkmingai užsukinėjo dujotiekių kranelius. Kaip šilumos kainą paveikė dujų rinkos anomalijos, demonstruoja žemiau pateiktas grafikas.
Tuo tarpu, biokuro dalį bendrame kuro balanse padidinti buvo galima. Tokią supergalią turėjo Vilniaus kogeneracinę jėgainę stačiusi „Ignitis grupė“. Jei projektas būtų realizuotas laiku – 2020 m., dabar iš biokuro gautume 89 proc. Vilniui reikalingos šilumos energijos ir šilumos kainomis galėtume lygintis su kitais Lietuvos miestais. Deja, biokuras metiniame kuro balanse, gaminant šilumą Vilniui, iki šiol sudaro tik 60 proc.
Trumpam atsukime plokštelę ir perbėkime per svarbiausius įvykius, kurie įstūmė Vilnių į tokią padėtį. 2014 m. Vyriausybėje, kuriai vadovavo buvęs socialdemokratas A. Butkevičius, buvo priimtas ir pradėtas įgyvendinti šilumos ūkio pertvarkos scenarijus, kuris numatė valstybinės energetikos įmonės „Lietuvos energija“ (dabar – „Ignitis grupė“) dalyvavimą specialios paskirties įmonių kapitale. Kitaip tariant, Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos ir valdymas buvo patikėtas dabartinei „Ignitis grupei“, kuri su šia užduotimi nesusitvarkė.
Iš dalies tokį sprendimą buvo galima suprasti, mat tuo metu Vilniaus šilumos ūkį valdė skaidrumu nepasižymėjusi prancūzų įmonė „Veolia“ ir jai pavaldi „Vilniaus energija“. Šioms įmonėms šeimininkaujant mieste, jos ne tik neįvykdė investicinių įsipareigojimų ir neatliko Vilniaus 3-iosios termofikacinės elektrinės konversijos į biokuro jėgainę, bet vėliau grąžino ją Vilniaus šilumos tinklams visiškai neveikiančią. Maža to, manipuliavo šildymo tarifais, dėl ko vartotojai 2011–2016 metų periodais permokėjo apie 31,8 mln. eurų. Kas tuo metu ėjo Vilniaus mero pareigas, ko gero, priminti nereikia. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus šilumos tinklai dėl miestui padarytos žalos su „Veolia“ ir „Vilniaus energija“ bylinėjasi Stokholmo arbitraže ir siekia prisiteisti daugiau nei 560 mln. eurų kompensaciją.
Nepaisant to, A.Butkevičiui pavedus dabartinei „Ignitis grupei“ Vilniuje vystyti Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektą, privačios bendrovės sustabdė pradėtus biokuro ir atliekų deginimo jėgainių projektus, o potencialūs investuotojai tokių planų atsisakė. Investuoti dideles privačias lėšas ir konkuruoti su valstybės remiamu projektu tiesiog neliko ekonominės logikos.
Vilniaus miesto savivaldybei taip pat teko atisakyti planų išplėsti biokuro įrenginių pajėgumus. Nors mieste ketinta Vilniaus šilumos tinklams priklausančias katilines RK-8 ir VE-2 pritaikyti biokuro deginimui, projekto įgyvendinimui nebuvo suteiktos ES investicijos, grindžiant sprendimą tuo, kad sostinėje ES lėšomis jau yra statoma Vilniaus kogeneracinė jėgainė.
Iš principo, Vilniaus kogeneracinė jėgainė užkirto kelią tolesnei biokuro įrenginių plėtrai tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Tačiau šiandien nei buvęs Vilniaus miesto meras, nei buvęs premjeras, nei „Ignitis grupės“ vadovybė atsakomybės už savo veiksmus ir sprendimus prisiimti nenori ir visą kaltę verčia dabartinei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Ir tai, ko gero, yra natūrali politinio ciklo dalis, tačiau norėčiau, kad ši „anamnezė“ bent trumpam atgaivintų tiek kolegų, tiek gyventojų atmintį.
Ir pabaigai – kad ir kokia ta priešistorė bebūtų, tikslas nesikeičia. Turime mažinti priklausomybę nuo dujų ir greičiausias būdas tai padaryti yra ne nauji projektai, bet Vilniaus kogeneracinės jėgainės užbaigimas. Vilniaus miesto savivaldybė yra absoliučiai pasirengusi padėti visais klausimais, o esant poreikiui – ir perimti projektą bei kuo skubiau jį užbaigti.
