Šios sudėtingos schemos tyrimą buvo pradėjusi ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), tačiau jį teko nutraukti, kai Lietuvoje veikiančių bendrovių valdymas buvo perkeltas į Šveicarijoje registruotą fondą. Tokiu būdų tikrieji įmonių savininkai buvo paslėpti ne tik nuo žiniasklaidos, bet ir nuo valstybės institucijų dėmesio.
Galai į vandenį
Apie A.Janukonio ir jo partnerių verslo schemas rašyta daug ir išsamiai. Būtent šiam verslininkui sostinės meras Artūras Zuokas gali padėkoti už prilipusią Abonento pravardę. „Rubikonas“ vilniečiams pirmiausia asocijuojasi ne su lemtingais romėnų mūšiais, o su korupcija.
1990 m. įsteigta įmonė „Rubikon“ turėjo teikti tarptautinių vežimų konsultacijas, tačiau greitai išplėtė savo veiklą. 2003 m. buvo suformuota įmonių grupė „Rubicon group“, kuri ėmėsi veiklos komunalinių paslaugų, bioenergetikos ir kitose sferose. Vilniečiams puikiai žinoma įmonė „City service“ yra šio koncerno dalis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rubikoninis Vilniaus šildymas: viena ranka perka brangias dujas, o kita pelnosi iš biokuro
Po kilusių korupcijos skandalų ir dalies akcininkų pasitraukimo „Rubicon group“ tapo koncernu „Icor“, kuris šiuo metu per tarpines įmones priklauso trims akcininkams – Andriui Janukoniui, dabartiniam „Vilniaus energijos“ prezidentui Linui Samuoliui ir Gintautui Jaugielavičiui.
UAB „Technology Projects“ ir UAB „Aliejaus investiciniai projektai“ valdomi per Lietuvoje įsteigtą UAB „Marivas“, kurios akcininku yra Šveicarijoje registruotas fondas „Green Environment Fund“. Tikslios informacijos apie tikruosius įmonių savininkus šiuo metu negali gauti nei žurnalistai, nei valstybės institucijos.
Šių verslininkų valdomos įmonės, ekspertų vertinimu, vertos daugiau nei pusės milijardo litų. Tarp šių įmonių – ir UAB „Technology Projects“ bei UAB „Aliejaus investiciniai projektai“. Taip pat biokuru prekiaujanti įmonė „Bionovus“, kurios veiklą šiuo metu tiria teisėsaugos institucijos.
UAB „Technology Projects“ ir UAB „Aliejaus investiciniai projektai“ Vilniuje veikia kaip nepriklausomi šilumos gamintojai. Specialistų nuomone, vien investicijos į katilinių statybą šių įmonių savininkams kainavo nuo 70 iki 80 mln. litų.
Tai puikiai investuoti pinigai, nes kartu valdant ir sostinės centralizuotos šilumos tiekėją, ir biokuro gamybos įmonę, savo gaminamai šilumai galima taikyti itin didelę pelno maržą ir žerti milijoninius pelnus. O jJuos dar labiau išpūsti galima dirbtinai palaikant aukštas iš dujų gaunamos šilumos kainas.
Pateikiame schemą, kuri rodo anksčiau buvusią įmonių valdymo struktūrą. Jau tada į klausimą – kam priklauso UAB „Aliejaus investiciniai projektai“, būtų reikėję atsakyti: Lietuvoje veikiančiai UAB „Duke Capital“, kurios akcininke yra Estijoje registruota įmonė „Three Thousand Corporation“, kurią valdo Estijos įmonė „Global Energy Fund“, kurios akcininkai yra trys Lietuvos verslininkai.
Šiuo metu valdymo schema pasikeitusi. UAB „Technology Projects“ ir UAB „Aliejaus investiciniai projektai“ valdomi per Lietuvoje įsteigtą UAB „Marivas“, kurios akcininku yra Šveicarijoje registruotas fondas „Green Environment Fund“. Teigiama, kad šio fondo gijos iš Šveicarijos driekiasi į ofšorines zonas kitose valstybėse. Tikslios informacijos apie tikruosius įmonių savininkus šiuo metu negali gauti nei žurnalistai, nei valstybės institucijos.
„Vilniaus energijos“ atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas į 15min.lt pateiktus klausimus atsakė trumpai: „Linas Samuolis jokių biokuro katilinių valdymu neužsiima.“ Kodėl L.Samuoliui ir jo verslo partneriams priklausiusios įmonės buvo perkeltos į Lietuvos institucijoms nematomas ofšorines zonas ir ar nėra galimo intereso konflikto užimant „Vilniaus energijos“ vadovo pareigas bei rūpinantis bendru su A.Janukoniu biokuro verslu, atsakyta nebuvo.
15min.lt duomenimis, po VKEKK pradėto tyrimo būtent A.Janukonis perėmė UAB „Technology Projects“ ir UAB „Aliejaus investiciniai projektai“ kontrolę.
Išsigando tyrimo
Mes taip pat rinkome informaciją ir jiems būtų taikomas papildomas reguliavimas, tačiau buvo pakeista valdymo schema, – dėstė D.Biekša.
Nepriklausomų šilumos tiekėjų pelnas tiesiogiai priklauso nuo centralizuoto šilumos tiekėjo tiekiamos šilumos kainų. Įstatymai numato, kad iš nepriklausomų katilinių šiluma privalo būti superkama, jei ji nors kiek pigesnė už centralizuoto šilumos tiekėjo šilumą. Kitaip tariant, kuo brangesnės deginamos dujos, tuo didesnis biokurą deginančių katilinių pelnas.
VKEKK pirmininkės pavaduotojas Darius Biekša 15min.lt teigė, kad A.Janukonio ir L.Samuolio įmonių veiklos tyrimas buvo pradėtas, tačiau jį teko nutraukti.
„Mes taip pat rinkome informaciją ir jiems būtų taikomas papildomas reguliavimas, tačiau buvo pakeista valdymo schema. Dabar verslus valdo Šveicarijos fondas. Kyla didelė problema identifikuoti konkrečius asmenis“, – sakė jis.
Pasak D.Biekšos, netoleruotina situacija, kai centralizuotos šilumos tiekėjas turi turtinių interesų nepriklausomų šilumos tiekėjų rinkoje: „Tokių dalykų negali būti. Nustačius ryšius, gamintojai turi būti reguliuojami – jų kaštai turi būti skaičiuojami ir jie netenka laisvos galimybės siūlyti bet kokią kainą.
Mes tą klausimą keliame jau metus. Įstatyme yra aiškiai pasakyta, kad nepriklausomi šilumos gamintojai negali būti susiję tarpusavyje. Atkreipėme įstatymų leidėjų dėmesį, kad ryšiai tarp centralizuoto ir nepriklausomų šilumos tiekėjų nėra draudžiami. Čia yra teisinis neapibrėžtumas.“
Kitų neįsileidžia
Ką gi, išsidirbinėjom ir statėm, jeigu jau liepia. Dėl to projektas be jokio reikalo pabrango 3 milijonais litų, nes niekam tų papildomų pajėgumų nereikia. Dabar šalia stovės dvi siurblinės. Viena – „Vilniaus energijos“, kita – mūsų, – apie ketvirtus metus besitęsiantį šokimą pagal „Vilniaus energijos“ dūdelę pasakojo R.Štreimikis.
Akis bado ir tas faktas, jog UAB „Technology Projects“ ir UAB „Aliejaus investiciniai projektai“ be kliūčių veikiant sostinėje, kitiems nepriklausomiems šilumos tiekėjams tai padaryti beveik neįmanoma.
Nors „Vilniaus energijos“ atstovas N.Mikalajūnas 15min.lt teigė, kad sąlygos prisijungti išduotos dešimčiai nepriklausomų šilumos gamintojų, patys tokias sąlygas gavę verslininkai teigia, kad tai tik būdas tempti laiką.
Bendrovės „GECO investicijos“ direktorius Raimondas Štreimikis 15min.lt pasakojo, kaip jau tris metus bando šokti pagal „Vilniaus energijos“ dūdelę, tačiau jo įmonei biokuro katilinės atidaryti ir vilniečiams šilumą teikti pigiau neleidžiama iki šiol.
„Vilniuje statybos leidimą paprastai katilinei mes jau bandome gauti trejus metus. Trečią kartą pateikiame dokumentus. Dabar mums jau priekaištaujama, kad techniniame projekte sklendės suksis į dešinę ir bus nudažytos žaliai, o „Vilniaus energija“ mums sako, kad jos turi būti raudonos spalvos ir suktis į kairę. Tokio lygio yra problemos, dėl kurių negalime pradėti statybų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nepriklausomas šilumos gamintojas Raimondas Štreimikis: „Monopolininkai bijo kainų smukimo“
„Vilniaus energija“ yra ta institucija, kuri išduoda sąlygas. Be jos patvirtinimo leidimai statybai nėra išduodami. 2013 m. iš valstybės „Vilniaus energija“ gavo šimtamilijoninę dotaciją. Mes iš jų paimtume dalį rinkos. Kas nori atsisakyti tokių pinigų?“, – prieš pusmetį pasakojo jis.
Ribojimai atsiranda perėjus į planavimo ir statybų dokumentų rengimo etapą. Sudedami kabliukai, kurie tarsi leidžia daryti, bet vos pradėjus, ima aiškėti, kad toliau judėti neįmanoma.
Šiandien situacija dar sudėtingesnė. „Vilniaus energija“ liepė „GECO investicijoms“ pasistatyti atskirą siurblinę, nors verslininkai siūlė sumokėti už galimybę naudotis šalia stovinčia „Vilniaus energijos“ siurbline ir ją renovuoti.
„Ne, mums buvo liepta statyti savo. Ką gi, išsidirbinėjom ir statėm, jeigu jau liepia. Dėl to projektas be jokio reikalo pabrango 3 milijonais litų, nes niekam tų papildomų pajėgumų nereikia. Dabar šalia stovės dvi siurblinės. Viena „Vilniaus energijos“, kita mūsų“, – pasakojo R.Štreimikis.
Tačiau ir to nepakako. „Neseniai susikūrusi visuomeninė organizacija teismui apskundė mūsų statybos leidimą. Teismas priėmė laikinąsias priemones sustabdyti leidimo galiojimą. Vyksta teismai“, – dabartinė situaciją apibūdino pašnekovas.
Bijo konkurencijos
Tai yra natūrali logika: jeigu tu turi galimybę atriboti konkurentus nuo rinkos, kurioje pats veiki, tai ja ir pasinaudosi. Tai yra barjeras kitiems verslininkams, kurį būtina šalinti, – sakė D.Biekša.
Kyla klausimas, kiek verslininkų gali sau leisti trims metams užšaldyti savo lėšas be jokių garantijų, kad investuoti pinigai iš viso grįš, o ne liks nenaudojamų pastatų pavidalu riogsoti brangiuose sostinės sklypuose?
„Tai yra natūrali logika: jeigu tu turi galimybę atriboti konkurentus nuo rinkos, kurioje pats veiki, tai ja ir pasinaudosi. Tai yra barjeras kitiems verslininkams, kurį būtina šalinti. Yra Kauno ir Vilniaus pavyzdžiai. Kaunas visada buvo atviras nepriklausomiems šilumos gamintojams. Vilnius elgėsi kitaip. Jis ribojo nepriklausomų šilumos gamintojų įleidimą. Tai matome ir Grigiškių, ir „GECO“ atvejais.
Ribojimai atsiranda perėjus į planavimo ir statybų dokumentų rengimo etapą. Sudedami kabliukai, kurie tarsi leidžia daryti, bet vos pradėjus, ima aiškėti, kad toliau judėti tiesiog neįmanoma. Toks blokavimas buvo stebimas. Tai privedė prie to, kad įstatymu buvo numatytas Prisijungimo sąlygų sąvadas. Mes jį patvirtinome. Tai užtruko, kol suderinome rinkos interesus, kurie net nėra skirtingi, jie tiesiog priešingi. Dabar turime įrankį, kaip pristabdyti tokius bandymus ir nepagrįstas pretenzijas galėsime atmesti“, – situaciją paaiškino D.Biekša.
Turime apsispręsti – arba kuriame konkurenciją, arba einame kažkur kitur. Yra baimė, kad rinka virs oligopoline arba net grįš į monopolijos laikus, – dėstė VKEK pirmininkės pavaduotojas.
G.Štreimikio teigimu, šiuo metu jo bendrovė Kaunui teikia šilumą, kurios kilovatvalandė kainuoja 3,3 euro ir tai daugiau nei dvigubai pigiau, nei šiuo metu sostinės vartotojams taikoma galutinė šilumos kaina.
D.Biekšos teigimu, valstybė turi pasirinkti kelią, kuriuo bus einama toliau, tačiau konkurencija įmanoma tik tada, kai šilumos vartotojai turės pasirinkimą.
„Mes kaip reguliatorius sakome, kad laikas baigti pereinamąjį laikotarpį. Turime apsispręsti – arba kuriame konkurenciją, arba einame kažkur kitur. Yra baimė, kad rinka virs oligopoline arba net grįš į monopolijos laikus. Centralizuotas šilumos gamintojas savo gamybos kaštais gali kitus išstumti ir neliks rinkos.
Jeigu norime turėti konkurenciją, turime užtikrinti, kad vartotojai turėtų pasirinkimą. Taip formuojamas spaudimas paslaugos ar prekės pardavėjui. Šilumos sektoriuje visi vartotojai per specialiuosius planus yra pririšti prie sistemos ir žodžio neturi. Atsijungimas yra labai sudėtingas.
Suomijoje centralizuoto šilumos gamintojo atstovai eina į kiekvieną namą ir siūlo kainas. Namo atstovai turi galimybę rinktis jų siūlymą arba alternatyvų šildymosi būdą. Tada yra sveika rinka ir konkurencija“, – teigė VKEKK pirmininkės pavaduotojas.
Nenormali situacija
Energetikos ekspertas Vygintas Sidzikauskas 15min.lt sakė, kad sostinėje susidariusi situacija, kai „Vilniaus energija“ turi būti verčiama pirkti pigesnes dujas, yra nepriimtina.
„Ši situacija yra nenormali ir negraži. Ji pirmiausia meta šešėlį privačiam verslui. Taip pat tokiais atvejais turi suveikti reguliavimo sistema. Tai ne tik VKEKK. Tai ir ministerijos, Seimo komisijos, kitos tarnybos. Sistema turi veikti ir net prevenciškai tokius atvejus numatyti.“
Pasak jo, piktnaudžiavimo pavojus itin padidėja, kai ir šilumos šaltiniai, ir vamzdynai atsiduria vienose rankose: „Vilniaus atveju interesų yra labai daug. Kai dar į savo rankas perimami energijos ištekliai, tai privačiam verslui susidaro papildomos pelno maržos. Vėlgi, valstybė turi reguliuoti, kad pelno maržos būtų protingos.“
Procesuose ėmė dalyvauti verslo įmonės, bet beveik niekur nedalyvavo vartotojai. Mes sakysime netiesą, jei teigsime, kad Lietuvoje centralizuotas šilumos tiekimas dirba vartotojui, – teigė V.Sidzikauskas.
Pasak jo, Lietuvoje bandoma skatinti konkurenciją tarp šilumos šaltinių, bet niekas nežiūrėjo į galutinį vartotoją.
„Buvo galvojama, kad jei prasidės konkurencija tarp šilumos šaltinių, nauda ateis savaime. Deja, matome, kad taip nėra. Visame pasaulyje centralizuoti šilumos tinklai yra valstybės rankose. Lietuvoje jie buvo perduoti savivaldybėms. Procesuose ėmė dalyvauti verslo įmonės, bet beveik niekur nedalyvavo vartotojai. Mes sakysime netiesą, jei teigsime, kad Lietuvoje centralizuotas šilumos tiekimas dirba vartotojui“, – kalbėjo ekspertas.
Jis priminė, kad Skandinavijos šalyse šilumos tinklai priklauso valstybei, verslui ir vartotojams lygiomis dalimis, todėl kontrolė yra užtikrinta. „Dabar mes sakome, kad reikia Lietuvoje išlaikyti centralizuotą šilumos tiekimo sistemą, nežiūrint, ar ji yra konkurencinga. Prieš 20 metų šilumos ir elektros ūkis buvo valstybės rankose. Jį išdalinome, dabar vėl norime susigrąžinti.
Šilumos ūkyje reikia garantuoti konkurenciją, kaip yra telekomunikacijų versle. Tada vartotojas galės rinktis tiekėjus. Jam nebūtina imti centralizuotos šilumos, kai ji tokia brangi. Yra puikių kitų techninių spendimų ir jų vis gausėja. Valstybė čia nepadės. Vartotojai turi galvoti patys“, – teigė V.Sidzikauskas.
