Nors AEI dalis bendroje šalies elektros energijos sistemoje pagal instaliuotą galią vis dar nusileidžia ir pasaulio, ir Europos vidurkiui, Lietuva pasiekė ir viršijo užsibrėžtus AEI vartojimo tikslus. Vis dėlto dabartiniai gamybos plėtros tempai, rinkos tendencijos ir tarptautinių ekspertų prognozės dar neleidžia teigti, kad turime visas galimybes iki 2050 metų tapti šalimi, kur visa elektros energija būtų gaminama iš aplinkai draugiškų šaltinių. Ko reikėtų, kad šis siekis būtų įgyvendintas vartotojams, verslui ir valstybei palankiausiu būdu?
Planuojama veržli plėtra
Šalies Nacionalinėje energetikos nepriklausomybės strategijoje keliami ambicingi tikslai 2020 metais iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminti 30 proc., 2030 m. – 45 proc., o 2050 m. – 100 proc. elektros energijos. Planuojama, kad vėjas sudarys didžiausią dalį ir 2030 metais sukurs iki 50 procentų gaminamos elektros energijos.
Savo ruožtu Europos Sąjunga užsibrėžusi iki 2030 metų užtikrinti, kad AEI dalis sudarytų 32 proc. visos suvartojamos elektros energijos. Tačiau dėl Europos žaliojo kurso ir siekio šio amžiaus viduryje tapti klimatui neutraliu žemynu, tikėtina, kad perėjimas prie elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių bus spartinamas siekiant, kad 2030 metais iš AEI būtų gaminama 40 proc. elektros energijos.
Taigi Lietuvai taip pat būtina didinti AEI dalį bendroje šalies energetikos sistemoje, pirmiausia – pasitelkiant vėjo energiją. Būtent jai gaminti mūsų šalyje yra palankios gamtos ir klimato sąlygos. Planuojama, kad iki 2030 metų sausumoje veikiančių vėjo elektrinių galia turėtų išaugti 1000 MW – kone dvigubai, skaičiuojant, kad šiuo metu įrengta 540 MW galios vėjo jėgainių.
Lietuvos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūroje iki šio dešimtmečio pabaigos planuojama papildomai įrengti iki 700 MW galios vėjo elektrinių. Vadinasi, suminė šių jėgainių galia Lietuvoje galėtų pasiekti 2200 MW ir tenkinti 50 proc. šalies elektros poreikio.
Vėjo energetikos plėtra atitinka šalies ir Europos Sąjungos žaliosios politikos tikslus ir domina investuotojus. Pasaulio finansų rinkose matyti aiški tendencija, kad investuotojai pirmenybę teikia su tvaria energetika susijusiems vertybiniams popieriams. „S&P Global Clean Energy“ indeksas per pastaruosius penkerius metus rodė, kad vadinamosios švarios energetikos įmonių akcijų vidutinė metinė bendroji grąža buvo didesnė negu 20 procentų.
Vis dėlto gali kilti klausimas, kiek ši vėjo energetikos plėtra galėtų dominti ir elektros energijos vartotojus. Atsakymas gana akivaizdus: sparčiai tobulėjant gavybos technologijoms, iš atsinaujinančių šaltinių išgaunamos elektros energijos kaina per pastarąjį dešimtmetį gerokai sumažėjo. Skaičiuojama, kad vidutinė vėjo energijos kaina pasaulyje traukėsi 55 proc., o vien per praėjusius metus, palyginti su 2019 metais, vėjo elektros energijos kilovatvalandė pasaulyje vidutiniškai pigo dešimtadaliu.
Investicijų srautas lėtėja dėl rizikos
Tarptautinė vėjo energijos asociacija „WindEurope“ prognozuoja, kad vėjo elektros energijos kaina mažės toliau ir 2030 metais sausumoje išgaunamą megavatvalandė vidutiniškai kainuos 33 eurus, jūroje – 48 eurus. Palyginkime: biržos „Nord Pool Spot“ vidutinė ilgalaikė elektros energijos kaina Lietuvos zonoje siekia 43 eurus už megavatvalandę, nors vien per pirmus aštuonis šių metų mėnesius Lietuvos zonoje vidutinė elektros energijos kaina pasiekė 64 eurus už megavatvalandę.
Dar įspūdingesnės kainų aukštumos pasiektos šių metų pirmąją rugsėjo savaitę, kai momentinė rinkos kaina viršijo 120 EUR/MWh lygį. Visgi, tikėtina, kad ši kaina ateityje bus mažesnė, tačiau akivaizdu, kad vėjo elektros energijos kaina yra visiškai konkurencinga su kitų energijos šaltinių elektros kaina. Taigi vėjo energetika ateityje vis populiarės: šios rūšies elektros energijos gamyba turi pakankamai išteklių plėtrai ir išsiskiria mažiausia kaina.
Elektros energijos gamybą iš AEI valstybės anksčiau skatino taikydamos fiksuotą supirkimo tarifą (tai itin palanku vystytojams), kuris Lietuvos remiamiems gamintojams taikomas 12 metų, kitose šalyse – iki 15 metų. Ši priemonė paspartino vėjo energetikos plėtrą: daugiausia vėjo jėgainių Lietuvoje buvo įrengtos 2010 – 2016 metais, kol buvo išnaudotos visos įstatymuose nustatytos paramos kvotos vėjo energetikos plėtrai. Europos Sąjungos šalyse taikomos skatinimo priemonės AEI projektams yra keičiamos (fiksuoti tarifai keičiami į kainų priedų arba kainų skirtumo modelius) bei mažinamos, atsižvelgiant į mažėjančią AEI kainą, tačiau jų nėra atsisakoma, norint ir toliau siekti numatytų AEI tikslų.
2019 metais Lietuvoje pradėti rengti nauji aukcionai energijos iš atsinaujinančių išteklių gavybai plėtoti. Tokių aukcionų laimėtojais tampama pasiūlius mažiausią pagamintos elektros rinkos kainos priedą.
Pirmojo aukciono laimėtojai pasiūlė nulinį priedą, taigi jokia valstybės parama pagaminamai elektros gamintojams netaikoma. Viena vertus, tai liudija, kad vėjo elektros gamyba yra itin konkurencinga veikla, kuri galėtų būti vystoma naudojant vien privačias investicijas. Kita vertus, jau 2020 metais aukcionas Lietuvoje neįvyko dėl per mažo dalyvių skaičiaus. Tai rodo, kad tokia paramos schema nebuvo patraukli gamintojams, t. y. nauda neatitiko rizikos. Šiemet aukcionai vėjo energetikai plėtoti buvo nutraukti visai, kadangi šiuo metu veikiantys ir pagal išduotus leidimus plėtoti AEI gamybos pajėgumai viršija Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytą tarpinį 2025 metų tikslą (5 TWh).
Ar vėjo energetiką apskritai reikia skatinti ir remti?
Taigi galima klausti, ar vėjo energetiką apskritai reikia skatinti ir remti? Atsakymas yra vienareikšmiai „taip“. Pabrėžtina, kad projektų elektros energijai iš vėjo išgauti vystytojai susiduria su didele rizika, kuriai daro įtaką du pagrindiniai veiksniai: gamybą lemiančios vėjo sąlygos ir elektros kainos pokyčiai. Vėjo greitį galima išmatuoti, įvertinti ir gana tiksliai prognozuoti. Tačiau elektros kaina rinkoje nuolat kinta, todėl prognozuoti, kokia kaina bus ateityje, yra sunku. Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria vystytojai, sudarydami ilgalaikes elektros pirkimo sutartis, yra dėl žemų elektros energijos supirkimo kainų sumažėjusi investicinių projektų grąža.
Per pastaruosius penkerius metus biržos „Nord Pool“ elektros energijos mėnesio kaina Lietuvos zonoje svyravo nuo 20 iki 80 eurų už megavatvalandę, nepaisant pastarųjų mėnesių kainų šuolio. Prognozuoti ateitį investuotojams yra sunku, kadangi yra didelis neapibrėžtumas dėl elektros energijos kainų, kurioms įtaką daro daug veiksnių. O pokyčių nusimato nemažai: ar išsilaikys aukštos žaliavų kainos bei kokios bus gamtinės sąlygos lemiančios pasiūlą „Nord Pool“ rinkoje (joje dominuoja hidroenergija), didėjantis deficitas Baltijos šalių rinkoje ir priklausomybė nuo importo, pasikeisiantys elektros energijos srautai regione po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais 2025 metais, numatoma didelė vėjo energetikos plėtra sausumoje ir jūroje Baltijos šalyse.
Šios aplinkybės reiškia didesnę investavimo į vėjo energetikos plėtros projektus riziką, taigi ir mažesnį finansavimo intensyvumą bei didesnę skolinimosi kainą. Savo ruožtu tai didina kapitalo sąnaudas ir parduodamos elektros energijos kainą, kuri leistų tikėtis, kad investicinis projektas atsipirks. Visa tai gali reikšti, kad investicijų į AEI plėtrą srautas ilgainiui lėtės, nors turėtume kaip tik visokeriopai siekti jį didinti. Skaičiuojama, kad, norint visame pasaulyje pereiti prie klimatui neutralios energetikos, investicijos į šį sektorių gavybos iš atsinaujinančių šaltinių pajėgumai turėtų augti 3–4 sparčiau, negu vidutiniškai augo pastaraisiais metais.
Būtina ieškoti alternatyvų
Tai skatina diskutuoti, kokia paramos AEI plėtrai forma būtų tinkamiausia ir ar nevertėtų svarstyti šiuo metu taikomo modelio alternatyvų. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, taikomas vadinamasis kainų skirtumo sandorio (contract for difference) mechanizmas. Jis galėtų padėti apsaugoti projektų vystytojus nuo žemų kainų biržoje, kartu mažindamas papildomą finansinę naštą vartotojams. Nauji vystytojams patrauklūs paramos mechanizmai bus itin reikalingi plėtojant jėgaines jūroje, nes tokie projektai ir gerokai brangesni, ir rizikingesni.
Suprantama, stabilesnes pajamas ir mažesnę riziką vėjo parkai galėtų pasiekti ir kitais būdais, pavyzdžiui, sudarydami ilgalaikes elektros energijos pirkimo sutartis su pačiais vartotojais. Įmonės ir didieji vartotojai galėtų būti suinteresuoti tokiomis sutartimis, norėdami mažinti savo pačių emisijas ir apsisaugoti nuo elektros energijos kainų šuolių. Vis dėlto tokių sutarčių sudaroma itin mažai, ir valstybė bei verslas galėtų šioje srityje imtis kur kas aktyvesnio vaidmens.
Vienaip ar kitaip, Paryžiaus susitarimui dėl klimato kaitos ir Europos Sąjungos keliamiems žaliesiems tikslams įgyvendinti bus reikalingos milžiniškos investicijos ir keleriopai didesnis negu šiuo metu finansavimas iš privačių ir viešųjų šaltinių. Tad veiksmingesnių būdų AEI plėtros projektų rizikingumui mažinti svarbu pradėti ieškoti nedelsiant.
Naudos iš to turėtų ir verslas, ir valstybė, ir gyventojai. Klimatui neutralios energetikos plėtra padėtų mažinti ne tik elektros energijos kainą vartotojams, bet ir netiesiogines sąnaudas, susijusias su iškastinio kuro deginimu, elektros energijos importą iš trečiųjų šalių, didinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę, skatinti tvarų augimą ir užtikrinti ekonomikos konkurencingumą, jau nekalbant apie švaresnį orą, kuriuo kvėpuojame visi.
