Pasaulio mokslininkai žiūri į branduolinę energetiką kaip į būdą mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tie balti kamuoliai, besiveržiantys iš branduolinių jėgainių aušinimo bokštų, yra tik garai. Branduolinės jėgainės praktiškai neteršia aplinkos. Tiesą sakant, Europos Sąjunga pripažino branduolinę energetiką žalia. O tada Vokietija išjungė pusę likusių savo atominių elektrinių.
XXI amžiaus pradžioje Vokietija laikėsi panašios pozicijos, kokios pasaulis laikosi dabar – branduolinė energetika leidžia mažinti taršą. Tačiau prastai informuoti protestuotojai vis prikaišiodavo nesąmones apie branduolines atliekas, guldavosi ant bėgių ir taip, matyt, ragino deginti daugiau iškastinio kuro. Kadangi naftos pramonė visais laikais garsėjo kaip labai skaidrus verslas, pasitraukiantis iš naujų technologijų kelio ir tikrai niekada neužsiimantis lobizmu, galima suprasti, kad protestuotojai iš tikrųjų bijojo to juokingai mažo branduolinių atliekų kiekio.
2011-ųjų Fukušimos katastrofa, įvykusi dėl gamtinių procesų, kurie Vokietijai nėra aktualūs, padėjo politikams galutinai palaidoti tikrai žalios energijos idėją ir dabar Vokietija degins daugiau anglių ir dujų.
Šiuo metu 41 proc. Vokietijos energijos poreikio yra patenkinama atsinaujinančių šaltinių energija. Anglis patenkina dar 28, dujos – 15 proc. 2030-aisiais Vokietija tikisi net 80 proc. savo energijos poreikio užsitikrinti iš atsinaujinančių šaltinių, tačiau iki to laiko reikės pasikliauti senesniais būdais.
Bet gal branduolinės jėgainės nėra tokios švarios? Jos nėra visai švarios – aplinkai kainuoja šių elektrinių priežiūra, statyba ir demontavimas. Vienos elektrinės pašalinimas Vokietijai kainuos 1,1 milijardą eurų. Ši suma bus ištęsta per daug metų, bet dirbančio ir uždirbančio daikto išmetimas už tokius pinigus ir kvaila idėja. Branduolinės elektrinės beveik neišskiria taršos. Ir taip mažas branduolinių atliekų kiekis mokslo dėka bus dar labiau sumažintas. Dažnai kalbama apie tai, kad jį reikės saugoti dešimtis tūkstančių metų, tačiau mažai kas žino, kiek mažai erdvės tas panaudotas branduolinis kuras iš tikrųjų užima.
Prancūzijoje, kur panaudotas branduolinis kuras yra perdirbamas, tik 0,2 proc. branduolinių atliekų yra laikomos aukšto lygio. 1 GWe jėgainė per metus sukuria tik 25-30 tonų branduolinių atliekų. Tai yra juokingai mažas kiekis, lyginant su šiluminėmis elektrinėmis. Ir didelę dalį tų atliekų ateityje bus galima panaudoti.
Pirmiausia branduolinių jėgainių atliekos keliauja į tarpines sandėliavimo stoteles, kur turėtų būti laikomos apie 40 metų. Per tuos 40 metų panaudoto branduolinio kuro radiacijos lygis sumažėja iki 0,001 proc. Tokios tarpinės stotelės leidžia sukaupti daugiau atliekų, su kuriomis tada galima ekonomiškiau susitvarkyti vienu ypu. Jų laidojimas giliose požeminėse saugyklose skamba kaip aplinkosauginis košmaras, bet mokslininkai ieško geresnių išeičių.
Vokietijoje neliks pigią, saugią ir ekologišką energiją kuriančių branduolinių jėgainių, bet urano sodrinimas vyks toliau. Branduolinių atliekų kiekis šalyje magiškai nesumažės – tiesiog nebebus naujų atliekų. Na, bus, tik tai bus anglies tarša, kol nebus išplėsta vėjo ir saulės jėgainių infrastruktūra.
