Pasak savivaldybės valdomų VŠT, 120 didelių prekybos centrų į aplinką išmetamos šilumos energijos užtektų Vilniaus miesto karšto vandens poreikiui tenkinti vasaros sezonu.
Vis dėlto šalčiausiomis žiemos dienomis šilumos poreikis gali išaugti net 10 kartų, palyginti su vasaros poreikiu, tad šaltuoju periodu ir toliau reikės sklandžiai veikiančių biokuro katilų.
„Atliekinę šilumą išskiria prekybos centruose naudojami šaldikliai. (...) Per aušintuvus išmetama aukštos temperatūros šiluma, kurią galima praktiškai iškart patiekti į tinklą“, – pranešime sakė VŠT strategijos ir vystymo direktorius Paulius Martinkus.
Pasak jo, atliekinės šilumos panaudojimas atitinka žiedinės ekonomikos principus ir gali būti puikiu sprendimu, kaip ligoninėms, biurams, restoranams ir duomenų centrams sumažinti savo neigiamą poveikį aplinkai.
Kol kas Vilniuje atliekinė šiluma surenkama iš pramoninių procesų, bet tikimasi ateityje ją atgauti ir iš kitų verslo procesų.
„Danai atliko pilotinį projektą, kurio rezultatai parodė, jog vieno prekybos centro išmetamos šilumos energijos užtenka patenkinti apie 20 namų ūkių metinį šilumos poreikį“, – sakė P.Martinkus.
Vilniaus šilumos tinklai kartu su italų inžinieriais šią vasarą atliko duomenų centro atliekinės šilumos vertinimą ir dar šiemet planuoja įsivertinti galimybes surinkti atliekinę šilumą iš prekybos centro.
Ekspertas: reikėtų didelių investicijų
Vis dėlto energetikos ekspertas Vytautas Dagilis teigia, kad svarstomą sumanymą įgyvendinti sunku. Kaip viena iš problemų jis mato tai, jog pačiai energijai gauti bus reikalinga kita energija, pavyzdžiui, elektra.
„Atliekinę šilumą paversti šiluma, kuri tiktų pagal temperatūrą vartojimui sudėtinga. Pirmiausia nežinau, ar kolegos įvertino, kad tai ne vien investicijos į šilumos siurblius, – savikainos daug didesnę dalį sudarys vis dėlto energijos išlaidos. (...) Pats šilumos siurblys ima arba elektros energiją arba aukšto potencialo šilumą“, – BNS komentavo buvęs Kauno technologijų universiteto Energetikos katedros profesorius V.Dagilis.
Jo skaičiavimais, jeigu būtų norima vasarą šiltą vandenį Vilniuje pasigaminti vien iš atliekinės šilumos, reikėtų instaliuoti apie 100MW šiluminės galios šilumos siurblių. Tai būtų apie 45 mln. eurų investicijų (neskaičiuojant išlaidų kurui ir kitų kaštų).
„Per vasarą būtų pagaminama 420 tūkst. MWh šilumos, kurios kilovatvalandės savikaina, įvertinus paminėtas išlaidas, būtų 7,12 cento. Arba 1,52 karto daugiau, nei šiandien“, – vieną iš galimų scenarijų įvardijo ekspertas.
Jis taip pat teigia, kad Vilnius yra išskirtinis miestas tiek dėl didelio senamiesčio, tiek ir dėl nemenko palyginamojo viso miesto ploto.
„Juk tai vienas iš mažiausią gyventojų tankumą turinčių miestų-sostinių Europoje. Tai didina šildymo kaštus. Kita vertus, nepateisinama, kad šilumai gaminti Vilniuje suvartojama tiek daug gamtinių dujų“, – kalbėjo ekspertas.
Pasak jo, mieste pavėluota su perėjimu nuo dujų prie biokuro. Tačiau ir biokuro gamyba šalyje turi būti efektyvesnė. Skandinavijos, ypač Kanados patirtis rodo, kad net ir labai brangios darbo jėgos šalyse šį kurą galima pagaminti pigiau nei Lietuvoje.
Didelės galimybės Kauno rajonui
Kalbėdamas apie šilumos gamybos perspektyvas Lietuvoje, V.Dagilis atkreipė dėmesį į Kauno marių sekliosios geoterminės energijos potencialą, kuris esą beveik 10 kartų viršija Kauno miesto šilumos poreikį.
„Esmė tokia, kad tas vanduo, kuris atiteka žiemą į Kauno marias (...) jis atiteka lygiai 0 laipsnių temperatūros, bet Kauno mariose jis sušyla, ir ne taip mažai: bent jau iki plius vieno, dviejų laipsnių, paimdamas geoterminę šilumą iš apačios“, – sakė buvęs KTU profesorius.
„Mes tą šilumą pasiimame iš Nemuno ir tos šilumos yra gerokai daugiau, negu kad reikia visam Kauno miestui šildyti“, – sakė jis.
V. Dagilio požiūriu, žvelgiant į tolesnę perspektyvą, galima kalbėti apie sezoninę šilumos akumuliaciją, tobulėja šiaudų deginimo technologija, todėl nereikia atsisakyti šio pigaus biokuro.