Ar šių metų pabaigoje Lietuvoje turėsime bent 25 tūkst. gaminančių vartotojų, kurie bus įsirengę bent 250 MW galios saulės elektrinių? Viskas priklausys nuo to, kur bus dedamas kablelis pavadinime paminėtame „skatinti negalima sustoti“ ir kokie praktiniai sprendimai bus padaryti.
Trys sprendimai gaminantiems vartotojams
Lietuva paskutiniais metais padarė didžiulę pažangą sukurdama paprastą ir efektyvią gaminančių vartotojų sistemą, o tarp kitų šalių išsiskiria tuo, kad sukūrė unikalų modelį, kai elektrą galima gaminti vienoje vietoje, o vartoti – kitoje.
Iki šiol ypač spartų gaminančių vartotojų skaičiaus augimą lėmė du esminiai veiksniai – perteklinių biurokratinių procedūrų atsisakymas ir valstybės finansinė parama.
Iki šiol ypač spartų gaminančių vartotojų skaičiaus augimą lėmė du esminiai veiksniai – perteklinių biurokratinių procedūrų atsisakymas ir valstybės finansinė parama.
Siekiant užtikrinti tolesnę sparčią gaminančių vartotojų plėtrą dar pernai rugsėjį Energetikos ministerija kartu su socialiniais partneriais – Gaminančių vartotojų aljansu – parengė gaminančių vartotojų sistemos tobulinimo viziją, nurodydama labai konkrečius žingsnius iki 2022 m.
Akivaizdu, kad tolesniam gaminančių vartotojų skaičiaus didėjimui bus ypač svarbus esamos politikos tęstinumas ir gaminančių vartotojų arba tokiais norinčių tapti vartotojų užtikrintumas. Šiemet lemiamą įtaką tam darys bent trys veiksniai: 1) valstybės paramos tęstinumas saulės elektrinėms įsirengti; 2) elektros tinklų mokesčio arba įprastai vadinamojo „pasaugojimo mokesčio“ dydis; 3) ESO galimybės prie tinklų prijungti naujus gaminančius vartotojus.
Jei tam valstybė ir jos institucijos neskirs pakankamai dėmesio, 2020-ieji bus paskutiniai rekordiniais plėtros tempais išsiskyrę metai, gaminančių vartotojų potencialas nebus išnaudojamas, o ir esami gaminantys vartotojai tikrai nusivils – tačiau tikrai ne saulės energijos kiekiu Lietuvoje, ne vis labiau tobulėjančiomis saulės energetikos technologijomis, o, pirmiausia, valstybės politika.
Jei tam valstybė ir jos institucijos neskirs pakankamai dėmesio, 2020-ieji bus paskutiniai rekordiniais plėtros tempais išsiskyrę metai.
Todėl siūlau 3 paprastus gaminančių vartotojų skatinimo būdus – būtent jiems padarėme nemažą įdirbį jau 2020 m. ir juos būtina tęsti ir pabaigti įgyvendinti.
Pirma – finansinės paramos tęstinumas
Pastaraisiais metais visi įsitikino, kad valstybės parama gaminantiems vartotojams – viena efektyviausių investicijų, juolab, kad tai daroma ES lėšomis ir ES tikrai ir toliau skatins žaliosios energetikos plėtrą.
2020 m. gaminančių vartotojų paramai buvo skirta 40 mln. eurų – gyventojams, verslui ir visuomeniniam sektoriui. Siekiant 2021 m. išlaikyti ne mažesnį plėtros tempą, saulės elektrinių įsigijimui negrąžintinos paramos forma šiemet privalo būti skiriama bent 50 mln. eurų.
Juolab, kad dar 2020 m. šiam sektoriui remti tiek Energetikos ministerija, tiek buvusi Vyriausybė suprojektavo tikrai solidžias lėšas. Tad kalbant apie subsidijas saulės elektrinėms įsirengti užtenka išlaikyti esamos politikos tęstinumą, nemažinti finansavimo apimčių ir operatyviai skelbti finansinės paramos kvietimus gyventojams ir verslui. Norisi tikėti, kad tai ir bus padaryta.
2020 m. gaminančių vartotojų paramai buvo skirta 40 mln. eurų – gyventojams, verslui ir visuomeniniam sektoriui.
Tačiau net ir gavus subsidiją saulės elektrinei įsirengti ir atitinkamai prognozuojant pakankamai greitą jos atsipirkimą per 6-7 metus, gyventojams tikrai didžiulis iššūkis yra rasti likusias reikiamas lėšas.
Apie tai buvo galvojama jau ir anksčiau – 2020 m. paskelbtas specialus paramos kvietimas skiriant ES paramą paskolos palūkanoms padengti. Ši priemonė buvo pirmasis bandymas šią problemą spręsti, o gyventojų susidomėjimas rodo, kad šiuo ar kitu būdu valstybė taip pat turėtų pasirūpinti, kad savo lėšų investicijai į saulės elektrinę neturintys vartotojai jas galėtų nebrangiai ir paprastai pasiskolinti.
Tiek gyventojai, tiek ekspertai pritartų, kad skolintis iš bankų saulės elektrinei įsirengti yra sudėtinga – tenka rinktis arba brangią vartojimo paskolą, arba užstatyti būstą.
Todėl valstybės garantija, imantiems paskolą saulės elektrinei, ne tik iš esmės atpigintų paskolas ir supaprastintų jų gavimą, bet taip pat išjudintų ir saulės elektrinių paskolų rinką. Tad jau skiriamos finansinės subsidijos ir efektyviai veikiančios nebrangios paskolos suformuotų tokią sinergiją, kuri saulės elektrinę paverstų ne prabangos, o kasdienybės atributu.
Antra – moratoriumas „pasaugojimo mokesčiui“
Vienas esminių veiksnių, kuris skatina arba stabdo motyvaciją turėti savo saulės elektrinę yra pasinaudojimo elektros tinklais mokestis. Akivaizdu, kad kuo jis mažesnis ir stabilesnis, tuo saulės elektrinės atsiperkamumas yra greitesnis.
Vienas esminių veiksnių, kuris skatina arba stabdo motyvaciją turėti savo saulės elektrinę yra pasinaudojimo elektros tinklais mokestis.
Visai neseniai gaminantys vartotojai patyrė šoką – nuo sausio 1 d. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) drastiškai padidino elektros „pasaugojimo mokestį“ – nuo 4,6 iki 21 proc. priklausomai nuo to, kokį atsiskaitymo už pasinaudojimą elektros tinklais modelį yra pasirinkęs gaminantis vartotojas.
Tokia žinia – šaukštas deguto sėkmingai besivystančioje Lietuvos saulės energetikos medaus statinėje. Blogai tai, kad gaminančių vartotojų naudojimosi elektros tinklais kaina, lyginant su kitomis vartotojų grupėmis, padidėjo neproporcingai ir todėl iš esmės yra diskriminacinė.
VERT turi savus motyvus ir savo metodikas būtent taip gaminantiems vartotojams skaičiuoti atsiskaitymo už pasinaudojimą tinklais mokestį, tačiau tokie „žali“ ir neprognozuojami reguliuotojo veiksmai tikrai neprisideda skatinant investicijas į saulės energetiką, priešingai – daro neigiamą įtaką gyventojų ir įmonių apsisprendimui investuoti į atsinaujinančią energetiką.
Visai neseniai gaminantys vartotojai patyrė šoką – nuo sausio 1 d. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) drastiškai padidino elektros „pasaugojimo mokestį“ – nuo 4,6 iki 21 proc.
Ir tai vyksta tada, kai tiek ES, tiek Lietuva deda visas įmanomas pastangas, kad ambicingi Žaliojo kurso tikslai būtų kuo greičiau įgyvendinti. Minėti VERT veiksmai prieštarauja Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje nustatytiems tikslams, beje, taip pat ir šios Vyriausybės programai.
Ką reikia daryti? Šią esminę gaminančių vartotojų plėtrą stabdančią problemą galima išspręsti bent keliais alternatyviais būdais arba jų kombinacija.
Pirma, siūlau laikinai keliems metams arba tol, kol Lietuvoje atsiras bent 50 tūkst. gaminančių vartotojų, paskelbti pasinaudojimo elektros tinklais mokesčio moratoriumą.
Pirma, siūlau laikinai keliems metams arba tol, kol Lietuvoje atsiras bent 50 tūkst. gaminančių vartotojų, paskelbti pasinaudojimo elektros tinklais mokesčio moratoriumą.
Reikia įtvirtinti aiškią nuostatą, kad šis mokestis artimiausiais metais gaminantiems vartotojams nedidės, o jei keisis – tai tik mažėjimo kryptimi. Per tą tarpinį laikotarpį VERT galėtų sukurti šiuolaikinę atsiskaitymo už pasinaudojimą elektros tinklais sistemą.
Antra, įstatymo lygiu nustatyti fiksuotą elektros energijos skirstymo kainos ir gaminančių vartotojų pasinaudojimo tinklais mokesčio santykį.
Antra, įstatymo lygiu nustatyti fiksuotą elektros energijos skirstymo kainos ir gaminančių vartotojų pasinaudojimo tinklais mokesčio santykį.
Šiandien pasinaudojimo elektros tinklais mokesčio kaina yra mažesnė nei persiuntimo paslaugos (skirstymo) kaina – vienos laiko zonos persiuntimo kainos šiandien (7,2 ct/KWh be PVM) ir „pasaugojimo“ mokesčio (4,5 ct/KWh be PVM) santykis yra 1,6.
Tokį ar panašų santykį būtų galima fiksuoti įstatyme – tokiu atveju net ir didėjant elektros energijos skirstymo tarifui, tai nebūtų daroma gaminančių vartotojų sąskaita.
Trečia, įgyvendinti lenkišką modelį – pavyzdžiui, vartotojams iki 10 kW dvylikai metų nustatyti fiksuotą 20 proc. saulės elektrinėje pagamintos elektros dalies atsiskaitymo už elektros tinklus modelį natūra.
Trečia, įgyvendinti lenkišką modelį – pavyzdžiui, vartotojams iki 10 kW dvylikai metų nustatyti fiksuotą 20 proc. saulės elektrinėje pagamintos elektros dalies atsiskaitymo už elektros tinklus modelį natūra.
Sutikime, kad dabartinis 41 proc. saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos dalies atidavimas, nežinant koks bus šis procentas po dvejų ar trejų metų, neatrodo patraukliai.
Lenkijos pavyzdys puikiausiai įrodo, kad fiksuotas 20 proc. pagamintos elektros energijos kiekis yra patrauklus – vien pernai Lenkijoje buvo įrengta 1850 MW gaminančių vartotojų saulės elektrinių ir prognozuojama, kad šiemet jų bus įrengta dar 2300 MW. Nesunkiai galime paskaičiuoti, kad jei toks modelis veiktų Lietuvoje, kasmet būtų įrengta daugiau kaip 100 MW gaminančių vartotojų saulės elektrinių.
Jei jau ši Vyriausybė numatė gan ambicingus saulės energetikos tikslus (1 GW iki 2025 m.), tai būtent „pasaugojimo mokesčio“ problemos išsprendimas yra pats greičiausias ir efektyviausias kelias tam pasiekti. Verta pastebėti, kad netgi dabar gaminantys vartotojai kasmet ESO sumoka bent 1 mln. eurų pasinaudojimo elektros tinklais mokesčio, vidutiniškai vienam gaminančiam vartotojui tenka daugiau nei 100 eurų per metus.
Sutikime, kad dabartinis 41 proc. saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos dalies atidavimas, nežinant koks bus šis procentas po dvejų ar trejų metų, neatrodo patraukliai.
Toks neprognozuojamas mokesčio kilimas iš esmės mažina saulės elektrinių atsiperkamumą ir svarbiausia – žlugdo žmonių pasitikėjimą garsiai deklaruojama valstybės žaliosios energetikos politika.
Gali kilti klausimas, kodėl šios iniciatyvos nebuvo įgyvendintos anksčiau? Todėl, kad nesitikėjome, kad VERT metodikos, o pirmiausia požiūris bus toks nelankstus ir prieštaraujantis gaminančių vartotojų interesams ir prieštaringas strateginiams Lietuvos energetikos tikslams.
Todėl tokios priemonės kaip elektros tinklų mokesčio moratoriumas, įstatymo lygiu fiksuojamas skirstymo kainos ir gaminančių vartotojų tinklų mokesčio santykis ar 20 proc. atsiskaitymo natūra iniciatyva tikrai sulauktų palaikymo Seime tiek iš pozicinių, tiek iš opozicinių partijų ar jų narių.
Trečia – investicijos į tinklus
Šiuo metu yra trys galios apribojimai gaminantiems vartotojams. Didžiausia galima galia individualiam gaminančiam vartotojui – 30 kW, didžiausia galima galia norint gauti ES paramą – 10 kW ir, galiausiai – didžiausia galima saulės elektrinės galia turi būti ne didesnė nei individualaus vartotojo elektros įvado galia.
Tačiau egzistuoja ir ketvirtasis, pakankamai mistinis apribojimas – tai ESO galimybės prijungti gaminantį vartotoją prie tinklo.
Tikėtina, kad apie tokį netikėtą apribojimą jau teko girdėti, o galbūt ir asmeniškai su juo susidurti ir tuomet nurašyti bet kokius asmeninius saulės energetikos plėtros planus. Iš tiesų, mūsų elektros tinklai surėdyti taip, kad pirmiausia pritaikyti elektros paskirstymui iš didelių elektros gamybos šaltinių vartotojams, todėl objektyviai ir elektros tinkle yra nemažai techninių apribojimų.
Šiuo metu su šia problema susiduria vis daugiau gyventojų, kurie nori įsirengti saulės elektrines, tačiau to negali padaryti, nes netikėtai gauna ESO pranešimą, kad tokios galios saulės elektrinė, kokią susiplanavo vartotojas, ESO prie tinklo prijungti tiesiog negali.
2020 m. šiai techninei problemai spręsti skyrėme 10 mln. eurų ir kūrėme gan paprastą ir efektyvią sistemą.
Pirma, gyventojams užpildžius finansinės paramos paraišką ir ją įvertinus APVA sistemoje, ESO gauna informaciją apie tai, kur konkrečiai yra planuojama gaminančių vartotojų plėtra.
Antra, ESO pagal šiuos duomenis prevenciškai gali įsivertinti elektros tinklo modernizavimo poreikius.
Galiausiai, trečia, tuo metu, kai vartotojas kreipiasi į ESO gaminančio vartotojų sąlygų, ESO gali iš karto gan operatyviai sutvarkyti tinklą taip, kad gaminantis vartotojas galėtų įsirengti norimos galios saulės elektrinę.
Tokiu būdu tas ketvirtasis mistinis ESO galios apribojimas tiesiog pranyktų arba jis būtų ypatingai retas – tik tada, kai tokios investicijos į elektros tinklą būtų visiškai beprasmės.
Ko reikia, kad ši problema būtų išspręsta? ESO turėtų turėti atskirą finansinį instrumentą gaminančių vartotojų integracijai į elektros tinklą, o Energetikos ministerija turėtų pasirūpinti tokiomis lėšomis iš tikrai gausių ir beprecedenčių ES finansavimo galimybių 2021-2027 m. Lietuvai skirtame ES biudžete. Pradžia jau padaryta ir modelis sukurtas, belieka šią sistemą įdiegti praktiškai.
Dvi ankstesnės naujovės – svarbu, politinė valia – dar svarbiau
2021 m. gaminantiems vartotojams taip pat bus svarbūs dėl anksčiau jau įgyvendintų ir nuo balandžio 1 d. naujojo saulės sezono pradėsiančių veikti naujovių.
Pirmiausia, tai galimybė vartotojui gauti užmokestį už savo pasigamintą, bet nesuvartotą (perteklinę) elektros energiją. Nuo balandžio 1 d. už tokią elektros energiją su gaminančiu vartotoju pagal elektros biržos kainas atsiskaitys elektros energijos tiekėjas.
Antroji naujovė – tai galimybė gaminančiam vartotojui naudotis dviejų laiko zonų tarifais. Iki šiol tokios galimybės jie neturėjo ir šis pokytis neabejotinai bus finansiškai naudingas.
Taip, galima daug diskutuoti ir kurti gražias gaminančių vartotojų integravimo į energetikos sistemą koncepcijas, statyti gaminančių vartotojų pagamintai energijai akumuliuoti reikalingas baterijas, įgalinti daugiabučius namus naudoti saulės energiją, bet neišsprendus anksčiau minėtų trijų esminių klausimų, tolesnė gaminančių vartotojų plėtra tikrai nebus tokia sparti ir sėkminga, o jau esamų gaminančių vartotojų lūkesčiai bus neapdairiai paminti.
Šiai Vyriausybei ir pirmiausia Energetikos ministerijai, deklaruojančioms nemažas saulės energetikos ambicijas, reikėtų bent minimalios politinės valios, nepalikti proceso savieigai ir ryžtingai įgalinti atsakingas institucijas – VERT ir ESO – spręsti minėtas problemas čia ir dabar.
Pirmiausia vardan to, kad nekompromituotume jau sukurtos ir besivystančios Lietuvos gaminančių vartotojų bendruomenės. Priešingu atveju skambiai deklaruojami Žaliojo kurso tikslai beliks deklaracijomis be realaus nuosavybės jausmo mūsų elektros energijos vartotojų sąmonėje ir be saulės elektrinių ant jų namų stogų.