„Mes tikimės geriausio scenarijaus, tačiau jei taip nenutiks, mums beliks elektros energiją toliau importuoti iš Rusijos arba Baltarusijos. Kadangi elektrinė Baltarusijoje subsidijuojama Rusijos, elektros kainas ji galės naudoti politiniais tikslais ir panorėjusi jas pakelti“, – kalba europarlamentaras.
– Viename interviu sakėte, kad, „jei pasiekėme nepriklausomybę dujų rinkoje, tai elektros rinkoje klimpstame į vis didesnę priklausomybę“. Tačiau elektros jungtys su Švedija ir Lenkija laikomos vienu svarbiausių Lietuvos energetinės nepriklausomybės elementų, sujungsiančių Baltijos valstybių ir Vakarų Europos elektros infrastruktūras. Apie kokią priklausomybę tuomet kalba?
– Alternatyvus šaltinis ir galimybė gauti elektros energijos iš Švedijos yra teigiamas dalykas, šios jungties niekas nekvestionuoja, bet tuo kliautis galime tik jei viskas eisis pagal idealų planą. Tačiau Švedijoje dvi partijos yra pasirašiusios memorandumą, kuriuo planuojama uždaryti du atominės reaktorius, ir niekas negali žinoti, kaip keisis Švedijos parlamentas bei jo požiūris po kurių nors rinkimų.
Be to, nors vasarą Švedija gali pardavinėti elektros perteklių per biržą, šalčiausiu žiemos laikotarpiu elektros energijos trūksta patiems švedams. Taip pat neatmestina galimybė, kad Švedija, kurios kaimynės aktyviai plėtoja žaliąją energetiką, nueis tuo pat keliu.
Lenkijos atominė elektrinė, jei, kaip planuojama, 2020-aisiais ji pasistatytų du reaktorius, skaičiuojama, galėtų patenkinti vakarinės Lenkijos dalies, esančios arčiau Vokietijos, poreikius. Arčiau mūsų esančiai šalies daliai tos elektros energijos jiems pristigtų.
Mes tikimės geriausio scenarijaus, tačiau, jei taip nenutiks, mums beliks elektros energiją toliau importuoti iš Rusijos arba Baltarusijos. Kadangi elektrinė Baltarusijoje subsidijuojama Rusijos, elektros kainas ji galės naudoti politiniais tikslais ir panorėjusi jas pakelti.
– Užsiminėte apie SGD terminalą. Jau dabar yra sakančių, kad Lietuvai jis per didelis, mums tiek dujų nereikia ir mes esą neturime kur dėti dujų pertekliaus. Ar nebūtų panaši situacija ir pastačius atominę elektrinę — turėsime elektros energijos, bet neturėsime, kur jos dėti?
– Jei suskystintos gamtinės dujos būtų pradėtos importuoti iš JAV, o tokia galimybė tikėtina, tai iš esmės pakeistų visą balansą šiame regione. To nenori nei Rusija, nei kitos dujas pardavinėjančios valstybės, nes kaina gali nukristi. Tačiau tikiu, kad mūsų SGD terminalas ateityje gali tapti regioniniu, galime sulaukti paramos jam, kaip regioniniam terminalui.
Tačiau situacija elektros energijos srityje šiandieną yra kitokia. Yra nutiesti kabeliai, tinklai, už juos brangiai sumokėta, tačiau ES trūksta apie 40 proc. suvartojamos elektros. Nuolat analizuoju informaciją. Pavyzdžiui, spalio 19—25 dienomis Baltijos šalys pagamino 62 proc. visos joms reikalingos elektros energijos, Lietuva importavo 77 proc. visos suvartotos elektros energijos, Latvija — 30 proc. Tuo metu Estija pagamino 1 proc. daugiau, nei suvartojo, bet estai gamina labai pigią elektros energiją, nes degina skalūnus, kurie yra patys taršiausi iš visų kuro rūšių. Tik laiko klausimas, kada ir Estijoje elektra pabrangs, atstačius taršos leidimų kainas.
Todėl mes puikiai galėsime pardavinėti į ES rinką, taip užsitikrindami ne tik Lietuvos, Baltijos regiono, bet ir visos ES didesnę energetinę nepriklausomybę nuo trečiųjų šaltinių. Mes turime labai gerą galimybę ateityje didžiuliais kiekiais gaminti ir pardavinėti elektros energiją bendrai rinkai.
– Esate vienas įtakingiausių LSDP politikų, buvote net šios partijos kandidatas į prezidentus. LSDP jau ketvirtus metus yra valdžioje, tačiau jokių veiksmų nuosavos elektrinės statybų linkme nematyti. Jūsų požiūris dėl elektrinės radikaliai skiriasi nuo premjero Algirdo Butkevičiaus ir partijos požiūrio?
– Aš turiu savo nuomonę ir teisę ją išsakyti, partija išsakė savo nuomonę, buvo organizuotas referendumas. Savo veiksmais tam netrukdžiau ir netrukdysiu, tačiau žinodamas, kokia yra aplinka, siūlau, kad nauja atominė elektrinė Lietuvoje būtų laikoma politiniu projektu, koks, pavyzdžiui, yra „RailBaltica“. „RailBaltica“ nėra ekonominis projektas, tai yra politinis projektas, leidžiantis integruoti mūsų ekonomiką į ES.
Kai vyko referendumas dėl VAE, buvo labai daug neapibrėžtumo, tačiau dabar geopolitinė situacija yra pasikeitusi, matome, kad turime turėti gamybinius pajėgumus, o ne būti priklausomi nuo savo kaimynų. Tai — visiškai kitas požiūris, nesikertantis nuo to, kuris buvo praeityje.
– Tačiau skepticizmas nuosavo atominės elektrinės klausimu dabartinėje valdančiojoje daugumoje justi, ir tikrai nepanašu, kad dėl šio projekto būtų labai stengiamasi. O jei įspūdis klaidingas, tuomet stinga politikų komunikacijos šiuo klausimu viešojoje erdvėje. Kokie žingsniai turėtų būti daromi, kad mažėtų skepticizmo ir būtų pradėta judėti link realių darbų?
– Pirmiausia, ši vyriausybė yra koalicinė, energetikos ministerija priklauso ne socialdemokratams. Tiesiog tokia situacija. Taip pat išaiškinimas žmonėms nebuvo ir dabar nėra tinkamas.
Dabar reikėtų diskutuoti jau apie kitokį projektą, naują požiūrį, tam turi būti pateikti nauji skaičiavimai. Yra daug klausimų, į kuriuos turi atsakyti duomenis turintys specialistai. Reikalinga energetinė strategija 20—30 metų į priekį. Tada būtų galima kalbėti ne tik skaičių, bet ir valstybės interesų pagrindu.
Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, tai turi būti pateikta kaip naujas, ne tik valstybės mastu svarbus projektas. Reikia, kad baigtųsi rinkimai, ir po jų bus galima dėlioti veiksmus, kuriuos būtina išsakyti ir Europos Komisijai, Europos Tarybai, diskutuoti mūsų Parlamento Energetikos komitete.
– Visi mato tą naują geopolitinę situaciją. Tiek jūs, tiek turbūt partijos kolegos suvokia naujo projekto poreikį. Kodėl niekas nevyksta?
– Partijai sunku suprasti visus niuansus, partijoje nebuvo diskusijos. Diskusija buvo vykstant referendumui ir po jo.
Dirbu Energetikos komitete, turiu tokį požiūrį. Nesu girdėjęs, kad premjeras Algirdas Butkevičius būtų kardinaliai prieš atominės energetikos vystymą. Tačiau yra kiti koalicijos partneriai, kurie galbūt gali turėti kitokią nuomonę.
– Kas turėtų inicijuoti konstruktyvią diskusiją ir sukti ją realių veiksmų link?
– Kai pribręs poreikis tą daryti. Jei per prievartą mėginsime išvystyti diskusijas, atsiras labai daug turinčių kitokią nuomonę.
– Poreikis pribręs, kai bus pamatyta, kad iš Švedijos negauname tiek elektros energijos, kiek reikėtų?
– Tada pradėsime diskutuoti.
