Tiesą sakant, jau pradėdamas bandymą buvau skeptiškas. Kaip man rimtai neatrodytų žmonės, kurie milžiniškas sumas sumoka už medžių lapus, taip atrodo ir šiuolaikinės kriptovaliutos, kurių vis daugėja ir nėra patikimo būdo jų vertei nustatyti. Išaugusi paklausa ir ribota pasiūla siūbuoja valiutų kainų svarstykles aukštyn ir šiandien atrodo, kad šių valiutų reikia visiems.
Tačiau eksperimento tikslais manykime, kad taip bus visada ir virtualūs įrašai registre yra verti tūkstančių eurų, o jų vertė, jei ne augs, tai bent nemažės.
Apie „Bitcoin“ niekas nebesvajoja
Rimtam „aukso kasėjui“ reikia ir rimtos technikos. O mano arsenale – tik apynaujis nešiojamas žaidimų kompiuteris. Pirmasis noras buvo pamėginti įdarbinti jį ir pasižiūrėti, ką iš to galima išspausti.
Žinoma, populiariausia ir vertingiausia kriptovaliuta iki šiol – tai „Bitcoin“. Tačiau elementarios skaičiuoklės atskleidžia, kad užsiimti šios valiutos kasimu kompiuteriu – gryniausias nuostolis.
Kriptovaliutos pasižymi savybe, kad jų kiekis, kuris atitenka vadinamiesiems kasėjams, per tam tikrą laikotarpį yra vienodas. Todėl, kuo daugiau kasėjų – tuo mažesni jų uždarbiai, kadangi tas pats naujos valiutos kiekis dalijasi vis didesniam kasėjų skaičiui.
O „Bitcoin“ iškasimo sudėtingumas jau toks didelis, kad kompiuteriais niekas jau to net nebando. Jau senokai yra sukurti specializuoti mikroschemų rinkiniai (ASIC), kurie pritaikyti tik vienam darbui – kasti „Bitcoin“. Tą jie daro tokia sparta, kad joks kompiuteris neprilygtų.
Uždirbama iš antro ryškumo žvaigždžių
Norint iš tikrųjų gauti kokį nors uždarbį iš kompiuterio, galima rinktis iš daugelio kriptovaliutų, kurių kainos – nuo kelių šimtų eurų iki vieno cento dalių.
Antra pagal rinkos dydį valiuta yra „Ethereum“ – todėl nusprendžiau būtent šio Eterio kasimą ir išbandyti. Apstu ir kitų valiutų, kurių kasimo pelningumas skiriasi nuo kompiuterio galimybių ir jų kainų rinkoje.
Eterio valiutai kol kas nėra pritaikytos specializuotos ASIC įrangos, dėl to ji iki šiol išgaunama naudojant kompiuterinę įrangą – įprastas vaizdo plokštes.
Profesionalūs kasėjai tą daro įrengdami sistemas, turinčias nuo kelių iki keliolikos vaizdo plokščių.
Pirmi žingsniai
Pirmiausia teko susikurti piniginę, kur kris būsimi „milijonai“. Susikūriau jų net kelias: vienos yra internete, galima net popierinė versija, tačiau galiausiai nusprendžiau naudoti įdiegtą kompiuteryje. Internetas mirga nuo įspėjimų, kaip būtina apsaugoti savo piniginės privatų raktą – kitaip būsimus milijonus programišiai pavogs akimirksniu be galimybės susigrąžinti.
Į kasimui paruoštą kompiuterį reikia įdiegti specializuotą programą – „kasėją“. Jų taip pat yra didelė įvairovė. Tokios kaip „Minergate“ turi patogią grafinę aplinką, suprantamą paprastiems vartotojams. Tačiau mano tikslas – kuo didesnis uždarbis. Todėl pasirinkau komandine eilute valdomą „Ethminer“.
Valiuta uždirbama tuomet, kai sukuriamas vadinamasis blokas ilgoje blokų grandinėje. Bloką galima įsivaizduoti kaip dar vieną puslapį buhalterio knygoje, kuriame surašyti visa pavedimų istorija. Tokia knyga ir yra visas valiutos pagrindas – kol egzistuoja jos saugotojai (piniginių turėtojai), tol egzistuoja ir valiuta – kaip įrašai šioje knygoje.
Pirmasis, sukūręs naują puslapį arba bloką – o tam reikia labai daug skaičiavimo galios – jo pabaigoje sau įsirašo visus 5 eterius – tai apie 1500 JAV dolerių! O vienas puslapis vidutiniškai atverčiamas kas 10 sekundžių – jau regiu į piniginę kapsinčius tūkstančius.
Po ilgų modifikacijų, BIOS perrašymų, dažnių pakėlimų užkūręs savo nešiojamąjį kompiuterį pamačiau maksimalų valiutos kasimo greitį. Tai – apie 10 megahash (MH/s). Koks gi čia dydis?
Tai reiškia, kad kompiuteris dešimt milijonų kartų per sekundę patikrina, ar jo sukurtas blokas atitinka Eterio valiutos sistemos apibrėžtas sąlygas. Pirmasis kasėjas, kuris tinkantį bloką atranda, gauna visą uždarbį – 5 eterius. Tik sistema automatiškai sudėtingumą parenka tokį, kad visame pasaulyje blokas būtų sukuriamas maždaug kas 10 sekundžių.
O koks gi tas sudėtingumas? Šiuo metu jis siekia 2,3 petahash'o (PH) – ne mega, ne giga, net ne tera, o peta. Tai reiškia, kad mano vargšas kompiuteriukas turėtų septynerius su puse metų dirbti, kad sudėliotų vieną bloką. Ne itin kokie šansai loterijoje, kurioje viskas skaičiuojama sekundėmis.
Ką ir beminėti, kad šis sudėtingumas nuo metų pradžios jau išaugo 271 kartą. Jei tokiais tempais jis augs toliau, mano pirmasis blokas nusikelia į begalybę metų.
Tad tenka pasirinkti kasėjų grupę arba „pool“. Čia susirenka grupė „kompiuteristų“, joje visi sumuoja savo kompiuterių galias kaip bendrą įdirbį ir uždarbį dalijasi. Jei grupė atrado naują bloką ir gavo tuos 5 eterius, jie visiems grupės nariams išdalijami pagal įdėtą įdirbį – skaičiavimus.
Grupių yra nemažai, jos skiriasi pagal taikomas sąlygas ir mokesčius, bet aš pasirinkau vieną didžiausių, pasivadinusia „Ethermine“, kuri nuo uždarbio pasilieka 1 proc. Čia nereikėjo registracijos, tiesiog programėlėje įrašau šios grupės adresą, savo piniginės adresą ir paleidau kasimą veikti.
Pirma sėkmė
Praėjus dešimt minučių nuo eksperimento pradžios grupės puslapyje atsirado ir mano indėlio įrašas – viskas veikia.
Praėjus parai – jau turėjau sukaupęs apie 0,002 eterio valiutos. Tai siekia apie 50 euro centų. Tokiais tempais per mėnesį galėčiau užsidirbti apie 17 eurų vertės valiutos, rodo skaičiavimai.
Iš to dar reikėtų atmesti išlaidas elektrai ir negalėjimą naudotis kompiuteriu – kuomet visi resursai skirti valiutos kasimui, niekam kitam naudoti jo nebepavyksta. Bet juk viskas dėl praturtėjimo.
Kaip ir rodė skaičiuoklė, realybėje „turtėjimas“ vyko tokiu pačiu tempu. Maždaug po 50 euro centų vertės valiutos per parą.
Tačiau grupės „Ethermine“ sąlyga, norint gauti išmoką į savo piniginę – sukaupti ne mažiau kaip 0,05 eterio, o tai sudarytų apie 12 eurų. Tektų laukti kone mėnesį.
Dideli lūkesčiai iš debesies
Pernelyg lėtas kompiuterio kasimas sukėlė norą išmėginti dar kai ką spartesnio – valiutos kasimą vadinamajame debesyje. Tai reiškia, kad už pinigus nusipirkti nuotoliniai kompiuteriniai resursai kriptovaliutą kas į mano sąskaitą.
O čia jau apimtys – visai kitos nei mano vienas kompiuteris. Svetainėje „Nicehash“ pateikia kainas už gigahash apimtis per parą: 1GH/s – tai būtų šimtas mano kompiuterių kartu sudėjus.
Pasiskaičiavau, kad šioje kompiuterinių resursų biržoje para darbo 1GH per sekundę, arba šimto mano kompiuterių sparta, atsieitų nepilnus 60 eurų. Tačiau skaičiuoklės rodė, kad per tą pačią parą mano prikasta eterio suma būtų didesnė – apie 80 eurų.
Valio, pamaniau, įdedi pinigus, o po paros turi trečdaliu daugiau! Pinigai tarsi iš nieko – darom.
Netikėtos kliūtys ir lupikavimas
Pirmoji problema ta, kad svetainėje „Nicehash“ atsiskaitymai – tik „Bitcoin“. O gauti jų toli gražu nėra taip paprasta.
Pristatomas kaip moderniausia technologija, tačiau įsigyti kriptovaliutos per kelias sekundes kelių mygtukų paspaudimu neįmanoma. Mokėjimo kortelės netinka, nebent – banko ar kitų mokėjimo įstaigų pavedimu brokeriams ir laukti.
Radau kelis lietuviškus tiekėjus, ir, mano nelaimei, pasirodė, kad „Mistertango“ siūlė geriausią kursą. Atsidariau šios bendrovės sąskaitą, atlikau bankinį pavedimą ir laukiau kitos dienos ryto, kol pinigai – 60 eurų – pasiekė sąskaitą.
Tuomet jau paprastai – vieno mygtuko paspaudimu eurai virto „Bitcoin“ (BTC) valiuta, iš viso apie 0,0154 BTC. Bandau pervesti šią sumą į „Nicehash“ svetainę – nepavyksta. Nurodo, kad maksimali suma kitokia – mažesnė. Įrašau sumą, kuri nurodyta ir bandau dar kartą – visa sąskaita ištuštėja. Pavyko?
Pasitikrinu „Nicehash“ svetainę, tačiau joje gavau trečdaliu mažiau „Bitcoin'o“, nei buvau išsikeitęs – tai yra vos už 40 eurų. Tikrinu, kas gi čia vyksta, ir pasirodo, jog „Mistertango“ mažomis raidėmis nurodžiusi, kad mažiausias komisinis mokestis už pavedimą yra 0,005 BTC. Tai kone 20 eurų už vieną pavedimą, kurie šiaip yra beveik nemokami, turint įprastą piniginę.
Buvau priblokštas, štai koks lietuviškas godumas – jokio papildomo įspėjimo, dvigubo pavedimo patikrinimo ar mokesčio apskaičiavimo, tik paspaudei mygtuką, pinigai jau ir išplaukė. Mintyse dėkoju bankams, kad jie egzistuoja ir kiekvieną operaciją prašo patvirtinti, o „Mistertango“ palinkėjau bankrutuoti.
Tuomet supratau, kad visos dienos 1 GH/s galingumu valiutos kasimo nupirkti man nebepavyks, o dar kartą pervedinėti eurų ir versti juos į „Bitcoin“ nenoriu. Teliko verstis su likusiais pinigais – už juos nupirkau perpus mažesnius kompiuterinius pajėgumus, arba 0,5 GH/s, išėjo maždaug pusantros dienos valiutos kasimo.
Lūkesčiams iš 60 eurų užsidirbti 80 eurų taip pati nebuvo lemta išsipildyti – be ne dėl debesies tiekėjo kaltės – čia neturiu jokių priekaištų. Tiesa, didokas komisinis mokestis dar apvalgė sumą – „Nicehash“ nuo likusių 40 eurų „nusikando“ apie 4 procentus.
Viską sutvarkius mano pinigų kasimo greitis įspūdingai pakilo, bet kankino abejonės, ar atgauta suma bent jau prilygs išleistiems 40 eurų.
Po savaitės mano kompiuterio darbo ir taip pat eurų, sukištų „į debesį“, mano piniginės sąskaitoje galiausiai šviečia 0,16 eterio valiutos. Jos vertė rinkoje – apie 40 eurų. Ši suma būtų buvusi didesnė, tačiau valiutos kursas per savaitę nuo eksperimento pradžios nukrito apie 11 procentų.
Tad iš mano eksperimento daugiausia užsidirbo „Mistertango“, o mano grynasis nuostolis – 20 eurų bei būsima sąskaita už elektrą, kuri dėl šio eksperimento padidės maždaug 3 eurais. Žinoma, nepamatuojamas uždarbis lieka „tarp ausų“.
Ar verta investuoti į kasimą?
Elektroninės valiutos kasimas iš tikrųjų sukrovė didelius pinigus pirmiesiems tą daryti pradėjusiems žmonėms. Tačiau visa bėda – ateityje negalima prognozuoti, nei kokia bus jų kaina, nei koks išgavimo sudėtingumas.
Jei skaičiuojant šiandien atrodytų, kad nupirkta kompiuterinė įranga, panaudojama efektyviausiu būdu pelningiausioms valiutoms „kasti“, įvertinus sunaudojamą elektros energiją, galėtų atsipirkti per 6–9 mėnesius, tačiau vos pakritusi valiutos kaina ar išaugęs „kasimo“ sudėtingumas tokius planus pakoreguotų į neigiamą pusę. Kita vertus – jei valiutų kainos augtų sparčiau nei sudėtingumas, uždirbti tebebūtų įmanoma kaip iki šiol.
Galų gale, investuojant į įrangą rizikuojama mažiau, nei įsigyjant valiutas tiesiogiai – įrangą visuomet galima parduoti už likutinę vertę.
Apskritai, išlieku gana skeptiškas elektroninių valiutų atžvilgiu. Taip, technologija yra nauja ir daug žadanti, tačiau, dabartinės kriptovaliutos, lyginant su tradicinėmis valiutomis, vis dar yra „sidabrinių ilgųjų“ pinigų laikmetyje, tik elektroninėje erdvėje.
Kodėl? Giriama valiutų decentralizacija atrodo kaip nepasiekta svajonė – valiutų palaikymas sutelktas vos keliose grupėse („pool“) ir jos iš esmės galėtų nuspręsti dėl valiutos ateities. Nėra bendro sutarto tokio pinigo standarto, ir ta pati valiuta dažnai skyla į kelias atšakas, kuomet išsiskiria rinkos dalyvių nuomonės. „Bitcoin“ jau yra skilęs bent keturis kartus ir jo atšakos virtusios atskiromis valiutomis. Šiandien priskaičiuojami jau šimtai elektroninių valiutų.
Apie 80 proc. „Bitcoin“ kasimo pajėgumų sutelkta Kinijoje vos keliose grupėse, vadinamuosiuose „pool'uose“. Tad visas šios valiutos patikimumas gali būti atsidūręs vos kelių žmonių rankose, ir tai vadinama decentralizuota nepriklausoma valiuta. Niekas nėra apdraustas, kad net ir didžiausių ar brangiausių valiutų tinklą kontroliuojantys kinai ateityje nenuspręs padaryti dar ko nors, kas būtų naudinga jiems, bet nebūtinai visos valiutos stabilumui.
Tačiau svarbiausia, ko pasigedau – neradau nė vienos kriptovaliutos, kuri turėtų modernios monetarinės politikos užuomazgų. Esamų kriptovaliutų išleidžiami kiekiai ir vertė niekaip neatliepia pasaulinių ekonomikos aktualijų – infliacijos. Jei pasaulio centriniai bankai siekia išlaikyti valiutų vertes stabilias, kriptovaliutų atžvilgiu viskas daug primityviau – išleidžiami fiksuoti jų kiekiai, o jų vertė svyruoja nepriklausomai nuo jokių faktorių.
Tai reiškia, kad esamos kriptovaliutos, tokios, kokios yra, gali niekuomet neturėti stabilios kainos – kainas aukštyn ir žemyn mėtys pirkėjų ir pardavėjų užgaidos. Dėl to JAV rinkos reguliavimo tarnyba „Bitcoin“ laiko ne valiuta, o preke, tokia kaip nafta ar kviečiai.
Yra daug kitų trūkumų: kai kurių valiutų keitimas ar pavedimai užtrunka, beveik nėra jokios apsaugos – kartą kažką atlikus, kelio atgal nėra, net jei į piniginę įsibrovė programišiai. Rinka jau apaugusi tarpininkais, kurie už kiekvieną krustelėjimą ima pinigus. Nori išsikeisti į eurus – susimoki, nori pervesti – susimoki. Į įkainius tikrai verta pasigilinti, nes jie, kaip rodo patirtis, – siekia ir 20 eurų.
Vis dėlto aš neabejoju, kad kriptovaliutos ateityje perspektyvų turi labai daug – tik rinka turės subręsti ir po „aukso karštligės“ epochos ateiti su modernia atsiskaitymo priemone, kuri tinka išlaikyti ir apsaugoti vertę.
