Į LRT.lt kreipėsi skaitytojas Kęstutis, pasipiktinęs reklamos kiekiais prieš kino seansus: „Vieną iš sekmadienių nusprendžiau kine pažiūrėti filmą. Buvo nurodyta, kad filmas prasidės 21:30 val., tačiau dar 15–20 minučių teko žiūrėti ne tik filmų anonsus, bet ir reklamas. Ar tai nėra klientų apgavystė? Ateini pažiūrėti filmą, susimokėjęs tikrai didelius pinigus už bilietą, nes dabar nueiti į filmą tapo tikrai brangia pramoga, ir dar tenka žiūrėti reklamas?
Žinote, kartais net namuose pažiūrėti filmą per LRT yra kur kas maloniau nei kine – nereikia žiūrėti reklamų. Suprantu, kodėl tenka matyti reklamas žiūrint filmus per kitas televizijas – mes už televiziją nemokame, bet čia susimoki už paslaugą, ir dar tenka kentėti reklamas. Galbūt tuomet būtų galima bent ant bilieto nurodyti, kad į kino salę galima ateiti, pavyzdžiui, nuo 18 val., bet filmas prasidės 18:15 val.? Taip būtų kur kas sąžiningiau.“
LRT.lt skaitytojo pastebėjimas – ne iš piršto laužtas. Tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ duomenimis, pernai kino teatruose buvo parodyta 581 tūkst. reklaminių klipų – tai yra 34,2 proc. daugiau nei 2016-aisiais. Taip pat prognozuojama, jog kino reklama augs ir šiemet.
Reklamas mato, nes gali įpirkti siūlomas prekes
Kino reklamos agentūros „CinemaAds“ direktorius Mantvidas Žalėnas teigia, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl reklamos kino teatruose padaugėjo, yra tai, kad didėjo kino teatrų lankomumas.
„2017-aisiais visus šalies kino teatrus aplankė 4,06 mln. žiūrovų – 11 proc. daugiau nei 2016-aisiais, kai jų buvo priskaičiuota 3,67 mln. Dar viena reklaminių klipų skaičiaus didėjimo kine priežastis – vaizdo kokybė, didelis ekranas.
Be to, į kiną ateina žmonės su pinigais – miesto gyventojai, gaunantys didesnes pajamas. Reklamdaviai to ir nori – žmonių, kurie uždirba didesnius pinigus. Viena yra reklamuoti automobilį televizijoje, kita – kine, kur ateina žmonės, galintys tą automobilį nusipirkti“, – kalba pašnekovas.
M.Žalėnas tikina, kad tai, jog dėl reklamų ir anonsų žmonės specialiai vėluoja į kiną, yra mitas: „Mūsų darytų tyrimų metu paaiškėjo, kad vėluojančiųjų yra apie 10 proc. Palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, Lietuvoje reklamų blokas yra trumpas.
Savo ruožtu G.Jankauskas pažymi, kad šiais laikais kiekvienas į kiną einantis žmogus žino, kad skubėti nereikia – mažų mažiausiai 15 minučių į seansą galima vėluoti.
Lietuvoje esame nusistatę ne ilgesnį nei 19 minučių reklamos ir kino anonsų bloką. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse jis siekia 30–40 minučių. Žmonės ateina, žiūri reklamas, anonsus, valgo spragėsius ir dėl to nesinervina. Jaučiame, kad Lietuvoje tai nebūtų taip priimtina. Todėl tų nustatytų 19 minučių nedidiname ir neketiname didinti bent artimiausius penkerius metus.“
Tiesa, kaip atskleidžia pašnekovas, lapkričio–gruodžio mėnesiais kino teatruose daugėja reklaminių klipų, sumažinant būsimų filmų anonsų skaičių. Taigi neilginant 19-os minučių reklamų ir anonsų bloko, vietoje vieno filmo anonso galima parodyti tris ar keturis reklaminius klipus.
Kine neturėtų būti reklamos, tačiau teks susitaikyti
R.Zemkausko manymu, mokamas turinys neturėtų būti prikimštas reklamos: „Mano požiūriu, ten, kur mokami pinigai, ypač didesni, neturėtų būti reklamos. Pavyzdžiui, perkant brangų DVD ar bilietą į kiną. Visa, kas pigu arba nemokama, yra apmokama iš reklamos, tuomet negali skųstis. Kaip kad komercinė televizija turi teisę rodyti daug reklamos, nes tai yra jos pragyvenimo šaltinis.
Dar būtų civilizuota, jei kine rodoma reklama, nurodyti tikslią filmo pradžią. Tuomet galėčiau rinktis – žiūrėti reklamą ar eiti pirkti spragėsių.“
Savo ruožtu G.Jankauskas pažymi, kad šiais laikais kiekvienas į kiną einantis žmogus žino, kad skubėti nereikia – mažų mažiausiai 15 minučių į seansą galima vėluoti.
„Turiu pastebėti, kad keičiasi tų reklaminių priedų turinys. Jei anksčiau juose vyravo ir du trečdalius sudarė artėjančių filmų anonsai, tai dabar daugiau vietos užima komercinės reklamos. Piktintis tuo yra beprasmiška. Kino teatrai – komercinės įstaigos, joms rūpi pelnas.
Sutikime, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didesnė kino auditorijos dalis yra jaunimas, o jaunimas juk iš esmės užaugo su reklamomis. Nemanau, kad tai gali atbaidyti žmonės nuo kino, suprantu, kad tai yra neišvengiamybė ir ne toks jau didelis blogis. Nepatinka – galima kiek pavėluoti“, – kalba pašnekovas.
G.Jankauskas pažymi, kad panaši problema egzistavo netgi tarpukario Lietuvoje, Kaune. Tuomet, pasak kino kritiko, buvo siekiama didesnio dėmesio lietuviško kino gamybai, todėl vidaus reikalų ministras buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rodyti bet kokį užsieninį filmą, prieš tai neparodžius trumpos lietuviškos dokumentinio kino programos.
„Ta dokumentinė kino programa buvo 3–4 minučių, tačiau kadangi jai valstybė lėšų neskyrė, prasidėjo visiška saviveikla. Produkcija buvo nekokybiška, tačiau kino centrų vadovai buvo priversti ją pirkti, nes be jos negalėjo rodyti užsienio filmų.
Žiūrovai, žinodami, kad prieš filmą jiems rodys nekokybišką kroniką, ją ignoravo – ateidavo laiku, tačiau pasėdėdavo fojė, kol ji pasibaigs. Kiti rašydavo į laikraščius, kad už kino bilietą sutinka mokėti brangiau, idant išvengtų lietuviškos kronikos“, – pasakoja G.Jankauskas.
