„Iš pažiūros nekaltas siūlymas, pridengtas geresnės neįgaliųjų integracijos šūkiais, iš tiesų reiškia, kad didelė dalis šiuo metu darbą turinčių neįgaliųjų, labai greitai jo gali netekti. Jei formuluotė nebus pakeista, tai itin skaudžiai palies bene labiausiai pažeidžiamus, psichinę negalią turinčius asmenis. Būtent jie neretai turi vadinamosios III grupės neįgalumą. Bet juk III grupė nėra tik sąvoka, apibrėžimas. Tai visų pirma žmonės, su realiomis rimtomis problemomis, apribojančiomis jų darbingumą. Tai ir sunkios depresijos kamuojami, ir lengvą protinį atsilikimą, paranoidinę šizofreniją ar šizoafektinių, elgesio sutrikimų turintys žmonės. Tai neleidžia šiems žmonėms konkuruoti darbo rinkoje, o dabar tarsi mėginama pasakyti, kad tai nėra problema ir pagalbos jiems nereikia“, – situaciją komentuoja DNA atstovė S.Kunigonytė.
Mėginama supriešinti
Pasak jos, projekto rengėjai nepateikia konkrečių argumentų, kuriais iš esmės būtų galima pagrįsti siūlymą skirti terminuotą vos 6 mėnesių rėmimą.
„Iš esmės tėra konstatuojama, jog tai daroma, cituoju, „siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą“. Bet visiškai neaišku, kaip sąlygų vienai neįgaliųjų grupei bloginimas lems sąlygų pagerėjimą kitoms neįgaliųjų grupėms. Tai veikiau panašu į mėginimą supriešinti nei tikrą rūpestį dėl integracijos. Kiekvienas dirbantis neįgalusis, nepriklausomai nuo jo darbingumo laipsnio, yra svarbus, kiekvieno jo istorija – savita ir reikšminga. Todėl net menkiausia grėsmė jiems netekti darbo – realus pavojus ir kelias į skurdo rizikos zoną“, – įsitikinusi S.Kunigonytė.
Šiuo metu žmonių, kurių darbingumas 45-55 proc., socialinėse įmonėse yra įdarbinta daugiau nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias
Siūlymas subsidijų teikimo laiką III grupės neįgalumą turintiems dirbantiems asmenims trumpinti iki pusmečio prieštarauja ir Europos Sąjungos reglamentams. Maža to, įstatymų projektų autoriai nesiūlo nustatyti jokio pereinamojo laikotarpio ir iš karto nuo sausio 1 d. siūlo nuo neterminuoto rėmimo pereiti prie minimalaus šešių mėnesių rėmimo.
„Europos Sąjunga neskirsto terminų, kuriais leidžiama subsidijuoti neįgaliųjų įdarbinimą, pagal neįgalių darbuotojų neįgalumo lygį, nes tai veikiau būtų laikoma diskriminacija nei parama. Lietuvoje tuo tarpu siūloma vienus neįgaliuosius privilegijuoti prieš kitus, regis, visiškai nesusimąstant, kad tai, ko reikia tikrai integracijai – nuosekli, tvari ir visas negalios grupes apimanti parama“, – įsitikinusi DNA atstovė.
Pasak jos, šiuo metu žmonių, kurių darbingumas 45-55 proc., socialinėse įmonėse yra įdarbinta daugiau nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias. Tačiau situacija susiklostė natūraliai, nes tarp neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti, turinčių mažiausią ar vidutinį neįgalumo lygį yra žymiai daugiau nei turinčiųjų sunkiausią negalią.
Negalia nėra terminuota
S.Kunigonytės teigimu, dabar siūlomos pataisos suponuoja, kad negalia tėra kintantis, susitarimu grįstas ir terminuotas sveikatos sutrikdymas. Tačiau realiai situacija visai kita.
„Nežinau, kaip dar pasakyti, bet negalia dažniausiai nėra terminuotas dalykas. Suteikus dirbti apsisprendusiems neįgaliesiems paramą vos šešis mėnesius, negalia niekur nedings. Toks įspūdis, kad rėmimas yra prilyginamas mokymams, ir vadovaujamasi mąstymu, jog pamokius neįgalų darbuotoją 6 mėnesius jis toliau darbo rinkoje galės laisvai dalyvauti kaip visiškai darbingas asmuo. Bet taip nėra, o toks mąstymas parodo, kad iš esmės nėra suvokiama, ką neįgaliajam reiškia dirbti konkretų darbą“, –sako DNA atstovė.
Anot jos, sunku paaiškinti, kokia logika vadovaujantis 40 proc. darbingumą turintiems asmenims skiriama neterminuota parama, o štai tiems, kurių darbingumas 45 proc. terminuota, vos 6 mėnesių parama.
„Būna atvejų, kai žmogus įveikia, pavyzdžiui, onkologinę ligą ir negalią turintieji grįžta į pilnavertį gyvenimą – tačiau tai retos išimtys, sėkmės istorijos, o ne neįgalių žmonių kasdienybė. Absoliuti dauguma negalią turinčiųjų tokiomis istorijomis pasigirti negali. O sveikatą ir darbingumą atimančių ligų puokštė – didžiulė. Todėl nuolat bandau sakyti, kad visi neįgalieji turi būti traktuojami vienodai. Jie visi yra verti tų pačių galimybių, dėmesio, o darbingumo procentai dokumentuose negali būti priežastis užkirsti jiems kelią į darbą. Šiuo atveju iškyla reali grėsmė, kad tie, kurie šiuo metu turi darbą, jo neteks, o štai kitiems įsidarbinti nuo to nebus nė kiek lengviau“, – sako S.Kunigonytė.
