Pasitraukimas (angl. „exit”) reiškia išėjimą iš verslo. Tai, dažniausiai, siejama su nuosavybės dalies pardavimu arba viešojo pasiūlymo skelbimu. Taip galima uždirbti pinigų, sumažinti nuostolius ar uždaryti neefektyvų verslą.
„Exit” planavimas yra nepakeičiama ir rizikos vertinimo bei jos valdymo dalis, be kurios verslui būtų sunku susitvarkyti nenumatytų aplinkybių fone – tiek teigiamų, tiek ir neigiamų. Tereikia pasirinkti tinkamiausią pasitraukimo modelį.
Žinios visada padeda priimti tinkamus sprendimus, todėl būtina susipažinti su išėjimo strategijų įvairove ir skirtumais tarp jų, tinkamo laiko ir schemos tam parinkimu. Pradėkime nuo pradžių.
Pasitraukimo strategijos
Įsigijimas arba verslo perėmimas įvyksta tada, kai viena įmonė pilnai nuperka kitą ir visos nuosavybės teisės perduodamos perkančiajai šaliai. Pagrindinis šios strategijos privalumas – savininkas gali įvardyti savo kainą. Kartais pirkėjas gali būti linkęs mokėti daugiau nei verslo vertė rinkoje, ypač įmonėms konkuruojant tarpusavyje, todėl gali tekti papildomai pasirašyti susitarimą, užtikrinantį, kad nebus sukurta organizacija, panaši į parduotąją. Praktikoje toks perėmimas ne visada vyksta draugiškai.
Įmonių susijungimo atveju dviejų bendrovių verslo procesai apjungiami į vieną. Investuotojams tokia strategija patinka, nes šis procesas padidina visos įmonės vertę. Šiuo atveju išsaugoma teisė turėti tam tikrą naujos įmonės dalį, o buvęs savarankiškos įmonės savininkas gali likti patarėju, konsultantu ar valdybos nariu. Tokiu pat principu, senieji darbuotojai gali pereiti į naująją įmonę. Šią strategiją rekomenduočiau tik išskirtiniais atvejais, nes įmonėms nederant tarpusavyje, toks susijungimas gali sąlygoti pajamų praradimą. Taip pat, šis planas netinkamas ketinant santykius su verslo projektu nutraukti visiškai.
Vieša ir nevieša akcijų emisija (angl. „IPO“ ir „private placement”), po kurios įmonė tampa valdoma viešai arba naujų akcininkų daugumos nustatyta tvarka, o verslas gauna daugiau lėšų – kas paprastai lemia spartų jo augimą. Lėšos gali būti panaudotos skolų apmokėjimui, pajamų ir sąnaudų subalansavimui bei įmonės plėtros vystymui. Akcinės bendrovės savo akcijas plačiajai visuomenei parduoda per biržas. Smulkiam verslui ten patekti dažniausiai yra sudėtinga, nes reikia laiko ir piniginių resursų, kurių jis dažnai dar neturi. Taip pat ši strategija netinka verslininkams, siekiantiems greito pasitraukimo.
Verslo pardavimas, naudojantis jo darbuotojų verte, bet ne produktų ar paslaugų išskirtinumu (angl. „acquihire“). Tai aktualu įmonėms, subūrusioms aukštos kvalifikacijos kompetentingų darbuotojų komandą. Potencialiam pirkėjui išskirtinai domintis darbuotojais, galima susitarti ir dėl palankesnių perėmimo sąlygų. Šiuo atveju darbuotojai nelieka be darbo, o pats procesas stipriai nesiskiria nuo standartinių įsigijimų.
Darbuotojų išpirkimas (angl. „employee buyout”) taip pat gali būti sprendimas, kai darbuotojai perka didžiąją dalį savo įmonės akcijų. Tuo pačiu darbuotojai pereina į aukštesnes pozicijas užpildydami spragas valdyme. Nauji savininkai jau būna susipažinę su verslu ir jo ypatumais, todėl turi pakankamai įgūdžių ir žinių efektyviam vadovavimui, nuosavybės perdavimo procesas paprastesnis.
Perdavimo šeimos nariams atveju pelningas verslas išlaikomas „artimųjų rate“, kai įmonė perleidžiama sutuoktiniui, vaikams ar artimam giminaičiui. Buvęs savininkas turi galimybę palaikyti glaudžius ryšius bei periodiškai konsultuoti, tačiau yra ir kita medalio pusė. Esant ribotam artimųjų ratui, ne visada pavyksta rasti tinkamą kandidatą. Remiantis patirtimi, profesinių bei asmeninių interesų derinimas gali kelti pavojų šeimos harmonijai ir papildomą finansinę bei emocinę įtampą.
O kaip išeiti nuostolingos veiklos atveju, juk taip irgi nutinka?
Likvidavimas, tai tokia verslo pasitraukimo strategija, kai visiškai nutraukiama įmonės veikla: sustabdomos visos operacijos, o turtas parduodamas. Pajamos už parduotą turtą atitenka kreditoriams ir investuotojams (kreditoriai pinigus gauna pirmiausiai). Tai yra paprasčiausia pasitraukimo strategija, kai verslas tiesiog užsidaro ir verslininkui nereikia derėtis, ieškoti pirkėjų ar sunkiai ruoštis patekimui į biržą. Skirtingai nuo kitų modelių, ši strategija reiškia visišką verslo koncepcijos, pajamų bei klientų praradimą.
Bankroto atveju greičiausiai teks “nurašyti” visus veiklos nuopelnus ir pasiekimus, bei parduoti savo turtą, kad atsiskaityti su kreditoriais. Svarbu prisiminti, kad tai įtakos banko požiūrį į savininką ir ateityje, prašant paskolų, gali iškilti sunkumų. Kita vertus, bankrotas reiškia visišką laisvę nuo skolų ir atsakomybės.
Rizikos kapitalas ir startuoliai
Pasitraukimo klausimas yra aktualus bet kuriam verslui, tačiau šį kartą išskirsiu investuotojus į startuolius.
Inovatyviems projektams yra reikalingas finansavimas, o investuotojams svarbu, kad atsipirktų kiekvienas įdėtas euras. Pajamas iš startuolio jie gauna tik tuo atveju, jei šie uždirba pinigų daugiau nei išleido. Startuolis plėtoja verslą tiek, kad maksimaliai padidintų jo vertę, kai, tuo tarpu, verslo angelai, rizikos kapitalo įmonės bei kiti investuotojai siekia gauti kuo didesnį pelną iš įsigytos dalies. Todėl, pavyzdžiui, vertindami startuolių steigėjų paraiškas Koinvest fonde, visada atsižvelgiame ir į mūsų, kaip investuotojų, pasitraukimo planus.
Tarp rizikos kapitalo atstovų egzistuoja bendras požiūris, kad norint maksimaliai padidinti pardavimo kainą, reikia „išeiti” ne aukščiausiame pelno taške, o pasiekus didžiausią vystymosi tempą.
Pasitraukimo strategijose specializuojasi taip vadinami “startuolių akseleratoriai”, tokie kaip 70v, Startup Wise Guys, Baltic Sandbox, Katalista Ventures ar Futurepreneurs. Savo struktūrose jie kuria novatoriškus projektus arba suteikia vidinių išteklių pasiūlytos koncepcijos įgyvendinimui. Vadovaujantis tokiu modeliu, startuolio akcijų paketas įsigyjamas ankstyvoje, dar prieš jam išvystant dienos šviesą, vystymo stadijoje, ir jam augant, parduodamas investuotojui ar kitai įmonei.
Įdomu tai, kad kuo mažesnis startuolių verslo potencialas, tuo mažiau laiko reikia jo augimui ir tuo mažiau pinigų rizikos kapitalo įmonės investuoja į veiklos vystymą. Tai reiškia, kad iki pasitraukimo steigėjams priklauso didesnė dalis. Tokiu atveju, kartais labiau apsimoka, turint 2 milijonų eurų vertės verslą, parduoti savo didžiąją dalį, nei laukti 20 milijonų įvertinimo esant mažuoju akcininku.
Įmonei organiškai augant, investuotojai, anksčiau ar vėliau pradeda ieškoti „išėjimo“ durų. Visi, be išimties, nori 10–100 kartų didesnės už pradines investicijas grąžos, ir tai yra įmanoma. Tačiau tam pasiekti būtina įvertinti ir planuoti pasitraukimo strategiją iš anksto.
Ne be reikalo investicijų bankininkų tarpe yra populiarus pajuokavimas – į kambarį visada eiti atbulam. Kodėl? Kad visada matyti išėjimą.
