A.Bartkus: Vilniaus regiono „proveržiui“ įtakos turėjo estų patirti dideli ekonominiai sunkumai

Dažnai apie tokias ekonomines pergales žino tik tariamas „nugalėtojas“, tad jos neminimos pasaulinėje žiniasklaidoje ir jų niekas neaptarinėja.

Viena tokių nesenų Lietuvos ekonominių pergalių, kuria gyrėsi kandidatai į Europos Parlamentą, Prezidentus ir dalis žymių Lietuvos ekonomistų, buvo Sostinės regiono paskelbimas turtingiausiu Baltijos šalių regionu, pralenkusiu Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Vieni gyrėsi, kad mūsų Sostinės regione bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, viršija ES vidurkį, o kiti – kad jis pralenkė Estijos Harju apskrities BVP, tenkantį vienam tos apskrities gyventojui. Šiame komentare bus nešališkai pažvelgta į šią ekonominę „pergalę“.

Sostinių regionų lyginimas nėra teisingas

Prieš imantis Lietuvos Sostinės regiono ir Estijos Harju apskrities palyginimo reikėtų suprasti, kad jie yra labai nevienodi. Lietuvos Sostinės regionas – tai ne Vilnius ir geriausios Vilniaus rajono zonos, tai yra Vilniaus apskritis, į kurią pakliūva ne tik geriausi Vilniaus miesto kvartalai, bet ir Taujėnai, kurie yra Ukmergės rajono pakraštyje.

Harju apskritis, arba Harjuma (Harjumaa), yra viena iš penkiolikos Estiją sudarančių apskričių, kuri mūsų šalies mastu galėtų būti sulyginama su Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybėmis, tačiau jokiu būdu ne su visa Vilniaus apskritimi.

Tam, kad nelygintume itin apie centrą susikoncentravusio Estijos regiono su labai didele Lietuvos apskritimi, Vilniaus apskritį reikėtų lyginti su Šiaurės Estijos regionu, kurį sudaro ne tik Harjuma, bet ir Vakarų Viruma (Lääne-Virumaa) bei Rytų Viruma (Ida-Virumaa).

Aurelijos Jašinskienės / 15min.lt nuotr./Estija

Šiame regione, kuris nusidriekia per visą šiaurės Estiją, yra ne tik Talinas, bet ir Narva, Jehvis (Jõhvi), Rakverė ir Kohtla Jervė (Kohtla Järve). Taigi gana įvairiapusė Vilniaus apskritis, turinti per 800 tūkst. gyventojų, bus lyginama su Šiaurės Estijos regionu, turinčiu per 600 tūkst. gyventojų. Identiška parinktis iš Latvijos būtų Rygos miestas, mūsų šiaurinių kaimynų išskirtas kaip atskiras administracinis-teritorinis vienetas, ir Parygės regionas, kurie kartu turi per 950 tūkst. gyventojų. Latvijos sostinės regionas yra kiek didokas, žinant, kad jam priskiriamos ir Tukumo bei Salacgryvos savivaldybės, tačiau toks yra jų administracinis suskirstymas ir agreguoti duomenys pateikiami būtent apie tokius administracinius vienetus.

Atskirose šalyse egzistuojančių regioninių skirtumų ar regionų lyderystės neįmanoma traktuoti kaip vienareikšmiškai blogo ar gero reiškinio. Smarkiai iš kitų išsiskiriančio regiono buvimas signalizuoja apie netolygų sukurtos produkcijos, jos vertės ir pajamų pasiskirstymą šalyje. Toks regionas trauks darbo jėgą į save, jame esanti infrastruktūra nesuspės fiziškai patenkinti išaugusio vartotojų poreikio, o tai nulems daugybę socialinių regioninio lyderio problemų.

Siekdamos kaip galima tolygesnės ekonomikos plėtros geografiniu požiūriu, šalys imasi tikslingų skatinamųjų priemonių tam, kad itin stiprus augimas metropolijoje būtų perkeltas į periferiją. Naujas darbo vietas kuriant ne metropolijoje, o periferijoje, metropolijos augimas lėtėja, o periferijos spartėja. Šaliai visada svarbu, kad augtų bendra joje sukuriama vertė, o pats augimas teiktų kaip galima didesnę tiesioginę ir netiesioginę naudą kaip galima didesniam šalies gyventojų skaičiui. Parankiausias ekonomikai variantas – tolygus visų šalies regionų augimas, kai tarp jų nėra per didelių skirtumų.

Itin didelis augimas metropolijoje ir menkesnis periferijoje nulemia pajamų atotrūkio tarp skirtingų regionų gilėjimą, finansines atskirų savivaldybių problemas, pernelyg didelę taršą metropolijoje ir visoje šalyje, transporto ir logistikos problemas, pernelyg spartų nekilnojamojo turto kainų augimą metropolijoje, turto nuvertėjimą periferijoje, viešų investicijų neatsipirkimą periferijoje, pernelyg aukštą jų kainą metropolijoje ir t. t. Siekiant kaip galima tolygesnės regionų raidos, dažnai stengiamasi naujas investicijas nukreipti į periferiją. Jeigu tokius sprendimus pavyksta įgyvendinti, metropolijos augimas pradeda lėtėti, o periferijos – spartėti, ir tai yra sėkmingai vykdomos regioninės politikos rezultatas. Norint tinkamai suvokti ir interpretuoti Baltijos šalių sostinių regionų ekonominio augimo rezultatus, būtina apžvelgti agreguotus, t. y. visos šalies būklę atspindinčius, Estijos, Lietuvos ir Latvijos ekonomikų augimo rodiklius.

Vilniaus apskrities BVP nesiekia ES vidurkio

Kartais dėl nežinojimo žmonės ekonomikos rezultatus yra linkę matuoti einamosiomis kainomis ir gauna iškreiptą situacijos vaizdą. Pagrindinė tokio matavimo problema yra ta, kad šie dydžiai neatspindi gyventojų perkamosios galios ir vartojimo galimybių. Einamosiomis kainomis išmatuoti dydžiai yra vadinami nominaliaisiais, o vieno pasirinkto laikotarpio kainomis išmatuoti dydžiai yra vadinami realiaisiais. Nominalusis BVP vienam ES gyventojui 2022 m. buvo 35,45 tūkst. eurų, o Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui buvo 35,3 tūkst. eurų, t. y. beveik sutapo su ES vidurkiu.

Šis rodiklis, kuriuo labai didžiuojasi politikai ir ekspertai, sukuria klaidingą įspūdį, kad Vilniaus apskritis yra standartinio, „vidurkiui“ galinčio atstovauti ES regiono pavyzdys. Klaida čia yra ta, kad lyginant naudojamas nominalusis, o ne realusis BVP. Perskaičiavus BVP palyginamosiomis 2010 m. kainomis, paaiškėja, kad realusis BVP vienam ES gyventojui 2022 m. buvo 28,94 tūkst. eurų, o realusis BVP vienam Vilniaus apskrities gyventojui – 22,39 tūkst. eurų, tad Vilniaus apskrities agreguotų pajamų lygis sudarė 77 proc. ES vidurkio. Matavimas nominaliaisiais dydžiais ignoruoja besikeičiančio kainų lygio poveikį perkamajai valiutos galiai skirtingose šalyse.

Žiūrint į nominaliuosius dydžius gali susidaryti įspūdis, kad Vilniaus apskritis yra standartinis, vidutinį lygį atspindintis ES regionas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kainų augimo tempas Lietuvoje viršijo ES vidurkį, sukurta produkcija fizinėmis apimtimis sudaro 77 proc. ES vidurkio, tad Vilniaus apskritis iš tiesų yra žemiau vidutinio ES lygio esantis regionas. Naudoti nominaliuosius dydžius lyginant regionus yra ydinga, nes vienas iš regionų gali turėti itin aukštą infliaciją ir jame perkamoji galia bus smarkiai erodavusi, o kitame infliacija gali būti labai nuosaiki ir tos pačios valiutos perkamoji galia ten bus aukšta.

Lietuva nuolat vijosi Estiją

Bet kuriais atskirais metais realusis BVP vienam gyventojui Estijoje buvo didesnis nei Lietuvoje ir Latvijoje, tačiau atotrūkis nebuvo visada vienodas. Nuo 1995 iki 2008 m., kai prasidėjo pasaulinė finansų krizė, atotrūkis tarp Estijos ir Lietuvos ar Latvijos BVP vienam gyventojui buvo gana pastovus (1 pav.). Prasidėjus finansų krizei situacija pasikeitė ir nuo to laiko Lietuvos BVP vienam gyventojui augo sparčiau nei tas pats Estijos rodiklis. Lietuva vis labiau tolo nuo Latvijos ir vis labiau artėjo link Estijos.