– Didelio susidomėjimo ir diskusijų sulaukė praėjusią savaitę žiniasklaidoje paskelbtas interviu su Darbo rinkos tyrimų instituto direktoriumi Boguslavu Gruževskiu.
Profesorius stebisi, kad silpnesnės ekonomikos kaimyninėse šalyse mokamas net 300 eurų didesnis darbo užmokestis nei Lietuvoje. Taip pat ekspertas mini, kad pagal vidutinį darbo užmokestį Lietuva buvo tik ketvirta iš apačios visoje Europos Sąjungoje (ES) – 524 eurai per mėnesį, kai, pavyzdžiui, Lenkijoje žmonės uždirbo vidutiniškai 678 eurus per mėnesį, Estijoje – 841 eurą.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad, augant našumui, Lietuvoje darbo užmokestis vidutiniškai mažėja. Darbo užmokesčio trūkumus, anot B.Gruževskio, yra pagrindinė problema, kurį daro įtaką mūsų demografijai. Premjere, kaip gali būti, kad stipresnės ekonomikos generuoja mažesnį darbo užmokestį? Kodėl taip atsiliekame nuo artimiausių kaimynų?
– Galiu pasakyti, kad profesorius ir teisus, ir neteisus. Reikia vis dėlto įvertinti kitus aspektus, kai lyginame, pavyzdžiui, vidutinį darbo užmokestį ar minimalią mėnesinę algą, mokamą vienoje ar kitoje valstybėje. Mes, Lietuva, ekonominiu sunkmečiu finansines problemas sprendėme mažindami darbo užmokestį (ypač viešajame sektoriuje) ir pensijas. Po to, žinoma, reikėjo grįžti.
Jau ne vienoje radijo laidoje minėjau, kad iš tiesų nuo ekonominės situacijos, darbo vietų, darbo užmokesčio priklauso, ar žmogus liks Lietuvoje, ar emigruos, ar yra pasiryžęs auginti vieną ar du vaikus.
Greitai išspręsti demografines problemas, manau, neįmanoma. Reikalingas ilgesnis laikotarpis, kad vyriausybės taikomos priemonės pradėtų veikti ir kad, gaudami didesnes pajamas, jauni žmonės matytų, jog situacija gerėja.
Šiemet dėl to buvo pradėtas didinti neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) už kiekvieną vaiką. Metų gale, manome, NPD dar labiau turėtų būti paruoštas didėti ir įstatymas turėtų būti priimtas. Tai, manau, turės tiesioginės įtakos jaunoms šeimoms.
Jei vertintume darbo užmokesčio augimo ir darbo našumo augimo tempą, pastebėtume, kad mūsų darbo užmokesčio augimo tempas truputį didesnis nei darbo našumo. Jei darbo užmokestis augtų du ar tris kartus sparčiau nei darbo našumas, kiltų tam tikras finansinių grėsmių. Tai tikrai turėtų nelabai gerų pasekmių.
– Žmones, kurie išvažiuoja, labai žeidžia, kai valdininkai, kai kurie ministrai ar verslininkai sako – išvažiuoja tie, kurie neprisitaiko, kurie ieško lengvų pinigų. Ar visi turi vargti iš uždirbamo minimalaus darbo užmokesčio? Iš jo išgyventi neįmanoma, todėl žmonės ir išvažiuoja.
– Darbdavių ir darbuotojų santykiai, manau, turėtų būti daug konstruktyvesni, dalykiškesni. Matome, kad praėjusiais metais Lietuvos įmonės gavo gana didelį pelną. Manau, pelnas vis dėlto turėtų būti tokio dydžio, kad įmonė galėtų vykdyti tam tikras investicijas ir plėtrą.
Paanalizavus, kokį pelną gavo įmonės per metus, galima manyti, kad dalis to pelno gali būti skiriama didinti nukritusį darbo užmokestį.
Paanalizavus, kokį pelną gavo įmonės per metus, galima manyti, kad dalis to pelno gali būti skiriama didinti nukritusį darbo užmokestį. [...] Kai kurios įmonės tikrai eina teisingu keliu.
Matome, kad po truputį darbo užmokestis didėja, darbdaviai tikrai kalbasi su darbuotojais, aiškiai pristato įmonės veiklos viziją, kurioje atsispindi, kaip keisis darbo užmokestis. Jis, manau, turėtų priklausyti ir nuo įmonės pasiektų rezultatų. Vargu ar galima kalbėti, kad iš tų įmonių žmonės emigruos.
Žmogus tikrai pirmiausia galvoja apie savo šeimą, save. Pritariu minčiai, kad atlyginimai yra per maži, ypač jaunai šeimai, kuriai reikia ir būsto, ir vaikus auginti. Manau, kad šioje srityje turime komunikuoti su verslininkais, kad nebūtų taip, kaip dabar yra kai kuriose įmonėse. Pavyzdžiui, Panevėžio įmonės (nenoriu minėti pavadinimų) vežasi darbuotojus iš penkių aplinkinių rajonų. Nedarbas Panevėžio mieste aukštas. Čia vėl kyla klausimas dėl valdžios ir verslo tarpusavio bendradarbiavimo.
Pirmadienį apie taikalbėjome su Pramonininkų konfederacijos prezidentu, vadovybe, verslininkais. Taip pat kalbėjome apie darbuotojų perkvalifikavimą. Verslas turėtų įsijungti ir valstybė turėtų skirti tam didesnį dėmesį.
– Ar vis dėlto yra galimybė, kad tie atlyginimai padidės? Ekspertai sako, kad, remiantis rodikliais, turime pakankamą potencialą didinti atlyginimus. Vienas siūlymų – pradėti nuo valstybinio sektoriaus, kad nekiltų pavojaus, jog minimalus atlyginimas susilygina su specialisto alga.
– Labai geras klausimas. Šią savaitę planuojame Strateginio planavimo komiteto posėdį dėl darbo užmokesčio didinimo viešajame sektoriuje, biudžetinėse įstaigose dirbantiems darbuotojams. Tikrai numatytas visiškai kitas planas ir tvarka, kaip bus nustatomas ir mokamas darbo užmokestis.
Strateginio planavimo komiteto posėdyje šiai naujai darbo apmokėjimo paskaičiavimo ir planavimo sistemai bus pritarta. Žinoma, tai pareikalaus papildomų išlaidų, bet vis dėlto galiu drąsiai teigti, kad nauja darbo apmokėjimo sistema nuo ateinančių metų turės keistis.
Sutinku su mintimi, kad reikia pradėti nuo valstybės sektoriaus. Mes tai buvome pradėję daryti jau prieš metus, bet reikėjo perskirstyti išlaidas. Kaip žinote, reikėjo skirti didesnes sumas mūsų valstybės gynybai, saugumo užtikrinimui, todėl šį klausimą buvome atidėję beveik metams. Dabar šis sprendimas jau bus priimtas.
– O kaip keisis atlyginimai kitiems, ne viešojo sektoriaus darbuotojams?
– Kalbant apie privatų sektorių, tai, manau, priklauso nuo susitarimo tarp įmonių vadovų ir darbuotojų. Vis dėlto tikiuosi, kad verslo žmonių požiūris į darbo apmokėjimą irgi keisis.
