Prekybos tinklai, prasidėjus krizei patyrę didžiulį alaus pardavimo smukimą, tvirtina, kad rodikliai stabilizavosi ar net ėmė kopti aukštyn.
Iki 2008-ųjų dar toli
„Norfa“ kas mėnesį parduoda vidutiniškai po 2 mln. litrų alaus, apyvarta po truputį auga. „Iki 2008 metų rodiklių dar toli, ne tik pagal alaus, bet ir kito alkoholio rodiklius atsiliekame 15–20 proc.“ – savaitraščiui „15min“ sakė šio tinklo atstovas spaudai Darius Ryliškis.
„Maxima“ ir „Rimi“ alaus parduoda panašiai kaip pernai, „Iki“ – 3 proc. mažiau, tiesa, nė vieni tikslių skaičių neatskleidė.
Aludariai nusiteikę ne taip optimistiškai. Bendrovės „Švyturys–Utenos alus“ korporatyvinių reikalų direktoriaus Dainiaus Smailio teigimu, bendra šalies rinka traukiasi. Viena svarbiausių priežasčių – prasti orai vasarą, kai alaus paklausa būna didžiausia.
M.Kirstukas: „Rugsėjis ir spalis nebuvo šalti, bet pardavimas toliau krenta. Alaus žmonės išgeria tiek pat, bet sumažėjo vartotojų.“
Kad alaus perkamumas greitai sureaguoja į oro pasikeitimus, patvirtina ir prekybos tinklų atstovai. „Kuo šilčiau už lango, tuo daugiau alaus nuperkama, – teigė „Rimi Lietuva“ viešųjų ryšių vadovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė. – Ypač šiltą gegužę pardavimas augo daugiau nei 40 proc., palyginti su laikotarpiu, kai nebuvo taip karšta. Paprastai pikas būna liepą, o šiemet buvo gegužę.“
Bendrovės „Švyturys–Utenos alus“ analitikų apskaičiavimais, šiemet ir suvartoto alaus kiekis, tenkantis vienam žmogui, turėtų būti mažesnis nei pernai – šiek tiek daugiau nei 90 litrų.
Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas pripažino, kad alaus vartojimas mažėja, ir spėjo, kad šių metų rodikliai, palyginti su 2011-aisiais, bus prastesni maždaug 5 proc. – tokį skaičių sufleruoja sausio–rugpjūčio pardavimai.
Kol kas aludarius guodžia sėkmingas eksportas, daugiausia į Rusiją (šiemet išaugo pusantro karto), Didžiąją Britaniją, Airiją, Norvegiją, Lenkiją, JAV. „Švyturys–Utenos alus“ vėl eksportuoja alų į Austriją, skverbiasi į Vengrijos rinką. Iš viso Lietuvos gamintojai alų eksportuoja į 35–40 šalių.
Susidomėjo kanadiečiai
Maždaug penktadalį rinkos užimančios „Kalnapilio-Tauro grupės“ gamybos apimtis pastaruosius keletą metų buvo panaši, net krizė didelės įtakos neturėjo. Mat įmonė, mažėjant alaus vartojimui Lietuvoje, praradimą stengiasi kompensuoti eksportu – į išvežama 22 proc. produkcijos.
Anot bendrovės generalinio direktoriaus Marijaus Kirstuko, jau kurį laiką „Kalnapilio“ etikečių galima pamatyti Kanados parduotuvėse – dėmesį į šį alų platintojai atkreipė po jo laimėjimų konkursuose.
Tiesa, šių metų rezultatai M.Kirstuko nedžiugina – alaus pardavimas krito 6-7 proc., kitų metų prognozės – nė kiek ne šviesesnės. „Vartojimas smuko ne tik dėl prastos vasaros. Jos šiemet apskritai nebuvo. Rugsėjis ir spalis nebuvo šalti, bet pardavimas toliau krenta. Alaus žmonės išgeria tiek pat, bet sumažėjo vartotojų“, – sakė „15min“ pašnekovas.
Kauno bendrovės „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas irgi pripažino, kad vasara buvo prasta, bet džiaugėsi, kad pavyko padidinti savo rinkos dalį nuo 11 proc. iki 14 proc. Beveik padvigubėjo eksportas, daugiausiai – į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją.
Skonis laimi prieš kainą
Lietuviškam alui vis stipresnę konkurenciją sudaro užsienietiškas. Statistikos departamento duomenimis, bendras alkoholinių gėrimų importas išaugo ketvirtadaliu. Ypač išaugo importas iš Baltarusijos, kurios didžiausia alaus darykla – valstybinė įmonė „Krinica“ gamina alų su lietuviškomis etiketėmis. Per trejus metus jo dalis rinkoje užaugo nuo 0 iki 6 proc.
Prekybos centruose „Rimi“ Europos šalių, meksikietiškas, turkiškas, net filipinietiškas ir japoniškas alus sudaro beveik 30 proc. parduodamos produkcijos, „Maximoje“ daugiau nei penktadalį parduodamo alaus sudaro importuotas, daugiausia rusiškas ir vokiškas. „Norfos“ lentynose importuoto alaus padaugėjo nuo 5 iki 15 proc., populiariausias – vokiškas, rusiškas ir nedidele kaina viliojantis baltarusiškas. „Iki“ vos 2 proc. nuperkamo alaus sudaro importinis, bet jo paklausa irgi auga.
Pokyčiai: lietuviškas alus skverbiasi į kitas rinkas, o lietuviai ragauja daugiau importinio alaus.
Aludarių gildijos užsakymu rinkos tyrimų agentūros RAIT atlikta apklausa parodė, kad 86 proc. alaus mėgėjų yra ištikimi vietos gamintojams ir tik 4 proc. nuolat renkasi importuotą produkciją.
„Lietuviškas alus yra šviežesnis ir tikrai geras, – gyrė S.Galadauskas. – Pirkdamas lietuvišką alų žmogus dalyvauja vertės grandinėje: dalis jo sumokėtų pinigų atitenka ūkininkams už salyklinius miežius. Jų auginama apie 30 tūkst. hektarų, sunaudojama apie 75 tūkst. tonų miežių. Taip pat – už stiklą, kitas žaliavas. O jei importinį perka, pelno sulaukia tik pardavėjai ir importuotojai.“
Keturi iš penkių (nuomonę pareiškė 936 žmonės) dėmesį pirmiausia kreipia į alaus skonį, tik trečdaliui respondentų svarbiausia yra gėrimo kaina. Lietuviai taip pat nėra prisirišę prie konkretaus alaus ar gamintojo. „Rimi“ parduotuvėse 40 proc. užsienietiško ir per 30 proc. lietuviško alaus yra nuperkama akcijų metu.
Pasaulyje populiariausias lager kategorijos (žemutinės fermentacijos, kai mielės nusėda į dugną) alus. Ale kategorijos (aukštutinės fermentacijos, kai mielės kyla aukštyn) alaus rūšims, kurios pasižymi sodresniu aromatu ir geriamos šiltesnės, tenka tik 15 proc. rinkos. Lietuvoje šis santykis dar labiau pakrypęs šviesaus lagerio naudai – 90 proc. ir 10 proc.
„15min“ prekybos tinklų atstovai tvirtino, kad pirkėjų skonis po truputį keičiasi. Nors kai kurios alaus rūšys neišstumiamos iš populiariausiųjų sąrašų, žmonės ieško įvairovės: bando ne tik užsienietišką, bet ir neįprastų skonių, mažųjų daryklų produkciją.
Sparčiai populiarėja alus skardinėse, o mažėja į stiklo butelius išpilstyto gėrimo paklausa. Per pastaruosius penketą metų alaus skardinėse dalis ūgtelėjo nuo 13 proc. iki 24 proc., o stiklo buteliuose smuko nuo 43 proc. iki 25 proc. Pastariesiems konkurenciją sudaro ir plastikiniai buteliai (51 proc.). Daug kur Europoje plastikinių pakuočių visai nėra arba jose parduodama iki 1 proc. alaus. Austrijoje alui stiklo buteliuose tenka 70 proc. rinkos.
Eksperimentai palikti mažiesiems
Aludarių gildija turi aštuonis narius. Didžiausioms alaus įmonėms – „Švyturys–Utenos alus“, „Kalnapilio–Tauro grupė“ ir „Volfas Engelman“ – tenka maždaug 80 proc. rinkos. Tačiau ne tik specializuotose parduotuvėse ar baruose, bet ir prekybos centruose vietos po truputį randa mažųjų verdamas alus.
„Sunkiai varžosi, bet randa savo pirkėją“, – sakė „Norfos“ atstovas spaudai D.Ryliškis. „Maxima“ taip pat brėžia augančią šių gamintojų produkcijos pardavimo kreivę.
S.Galadauskas: „Lietuviškas alus yra šviežesnis ir tikrai geras.“
Aludarių gildijos vadovas mano, kad mažosios daryklos gali konkuruoti išskirtinėmis alaus rūšimis, kurių neapsimoka gaminti didiesiems, ir jas brangiai parduoti, užuot bandžiusios kopijuoti populiarias rūšis.
Šalyje veikia apie 60 mažųjų alaus daryklų, Mažų alaus daryklų asociacija (MADA) vienija penkias. Vienos iš jų – bendrovės „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė pasakojo, kad mažiukai savo produkcijos beveik neeksportuoja. Ji parduodama ne tik baruose, aludėse ir specializuotose parduotuvėse, bet ir prekybos centruose.
„Turime lojalų pirkėją. Verdame išskirtinį, neįprasto skonio alų, laikydamiesi tradicijų, pagal kurias senoliai gamino”, – teigė ji.
L.Šileikienė apgailestavo, kad lietuviai yra konservatoriai, todėl originalesniu alumi juos sunku suvilioti: „Anksčiau būdavo: kas madinga, tą vartoju. Dabar pirkėjai vietoj reklamos skaito etiketę. Bandome save parodyti, norime, kad paragavęs žmogus pirktų dar sykį.“
Vartojimo pikas – 2007-ieji
1996-aisiais vienam gyventojui vidutiniškai teko 37 litrai, po poros metų – jau 47 litrus, o 2002-aisiais – 78 litrus. Per tą laiką radosi kokybiško alaus, gamintojai ėmė laimėti apdovanojimus pasaulinėse parodose ir čempionatuose. Per pastarąjį dešimtmetį alaus suvartojimas Lietuvoje ūgtelėjo maždaug 11 proc. – nuo 273 mln. litrų iki 305 mln. litrų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, pikas buvo pasiektas 2007-aisiais, prieš krizę, – 322 mln. litrų.
Palyginti su kitomis Europos šalimis, anksčiau lietuviai išgerdavo mažai alaus, dabar esame per vidurį – apie 90 litrų žmogui. Alaus gėrimo čempionais tituluojami čekai (maždaug 160 litrų žmogui), toliau rikiuojasi airiai, vokiečiai, austrai. Daugelyje šalių fiksuojamas mažėjantis alaus vartojimas.
Statistika rodo, kad pernai vienas lietuvis išgėrė litru daugiau gryno legalaus alkoholio nei užpernai – vidutiniškai po 11,9 litro (vyresni nei 15 metų – po 14,1 litro). Alaus pagaminta 4,6 proc. daugiau nei užpernai, jis atpigo 2,6 proc.
Alaus istorija
Šis 2,5–12 proc. stiprumo natūralus alkoholinis gėrimas gaminamas fermentuojant mielėmis miežių (kartais – kviečių, ryžių) salyklą. Skonis gerinamas apyniais, stiprumas didinamas cukrumi arba medumi. Alus gamintas jau Senovės Egipte ir Mesopotamijoje, o seniausiu receptu laikoma dalis poemos, parašytos 4 tūkst. m. pr. m. e. ant molinės plokštelės ir skirtos šumerų alaus deivei Ninkasi.
Europoje, ypač šiaurėje, alus paplito dar Romos imperijos laikais. Viduramžiais alaus kokybė kartais būdavo vertinama ant suolo papilant gėrimo ir atsisėdant – jei odinės kelnės prilipdavo, būdavo per daug cukraus. Iki pramonės revoliucijos alus daugiausiai buvo gaminamas namudiniais būdais, nors jau nuo VII a. tuo užsiėmė net kai kurie vienuolynai.
Apie aludarius Lietuvoje pirmieji šaltiniai užsimena XI a., tačiau jie suklestėjo tik XVI a. Garsiausiomis laikytos vidurio ir šiaurės Lietuvos alaus daryklos. Lietuvos Kunigaikštystės Didžiosios 1592 m. Statutas skelbė, kad iškapojus svetimą apynyną reikėtų sumokėti dvylika rublių grašių nuostoliams padengti ir antra tiek baudą valdovui. Aludarių cechas Biržuose buvo įkurtas 1686 m., pirmoji alaus darykla Klaipėdoje pradėjo veikti 1784 m., tačiau pramoninė gamyba suklestėjo tik XIX a. antroje pusėje. Tai buvo stambiausia šalies industrijos šaka, naudojusi vietos žemdirbių tiekiamą žaliavą.
