Jis dar prisimena tuos laikus. Jo tėvas, ką tik paminėjęs 100 metų jubiliejų, uždirbo pakankamai, kad visa šeima gyventų patogiai.
„Mes nebuvome turtingi, bet niekada nesijautėme ir vargšai ir mūsų gyvenimo standartas nuosekliai augo“, – rašo R.B.Reichas.
Toks gyvenimas buvo norma. Per tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo Amerika sugebėjo sukurti neregėtai didelę viduriniąją klasę. Per tą laikotarpį amerikiečio pajamos padvigubėjo. Padvigubėjo ir JAV ekonomika. Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV ekonomika taip pat padvigubėjo, tačiau gyventojų pajamos jau beveiki neaugo.
Per pastaruosius tris dešimtmečius JAV ekonomika taip pat padvigubėjo, tačiau gyventojų pajamos jau beveik neaugo.
Anksčiau daugiau nei trečdalis darbuotojų priklausė profesinėms sąjungoms. Tuo metu dabar šis skaičius nesiekia nė 7 proc.
Anksčiau generalinis direktorius uždirbdavo maždaug 20 kartų daugiau nei paprastas darbuotojas, dabar jis uždirba vidutiniškai 200 kartų daugiau.
Anksčiau turtingiausiųjų procentas namo parsinešdavo apie dešimtdalį visų gyventojų pajamų, o dabar keli turtingieji atsiriekia apie 20 proc. pajamų pyrago.
Anksčiau didelių pajamų apmokestinimas nenukrisdavo žemiau 70 proc., o D.Eisenhowerio valdymo metais siekė net 91 proc. Tuo metu dabar didžiausias pajamų mokesčio tarifas yra 39,6 proc.
Per tuos pirmuosius tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo surenkami mokesčiai buvo investuojami į didelius infrastruktūrinius projektus.
„Ir mes čia nesustojome. Mes priėmėme Pilietinių teisių aktą ir Balsavimo teisių aktą, kad klestėtų ir afroamerikiečiai. Mes suteikėme vyriausybės finansuojamą medicininę pagalbą vargšams. Priėmėme Aplinkos apsaugos aktą, norėdami padėti išsaugoti planetą. Ir mes pasirūpinome, kad bankininkystė būtų nuobodi“, – rašo ekonomistas.
Buvo sukurtas teisuoliškas ratas. Ekonomikai augant, tuo pasinaudojo visi. Tai leido JAV investuoti į savo ateitį, sukurti geresnių darbo vietų ir sukurti aukštesnį gyvenimo standartą.
„Tačiau tuomet viskas pasikeitė ir pastaruosius tris dešimtmečius judame priešinga kryptimi. Kodėl?“, – klausia R.B.Reichas.
Yra kaltinančių globalizaciją ir pramoninės gamybos Amerikoje sunykimą. Kiti pabrėžia, kad technologijos atėmė iš žmonių darbo vietas.
„Jei būtent tai yra pagrindiniai šios situacijos kaltininkai, kodėl tuomet mes nepasidalinome technologijų laimėjimais? Kodėl neinvestavome į mokyklas ir geresnę infrastruktūrą?“, – klausia ekonomistas.
Dar kiti kaltina R.Reigano aukštintą laisvąją rinką, dereguliaciją. Tačiau, jei kalti yra minėti faktoriai, kodėl žmonės taip laikosi įsitvėrę šių idėjų?
Kai kurie tiki, kad amerikiečiai tapo godesni ir egoistiškesni.
„Jeigu tai yra atsakymas, tai kodėl mūsų tauta taip dramatiškai pasikeitė?“, – klausia ekonomistas.
Kolektyvinės atminties išsitrynimą iš dalies lėmė mano kartos negebėjimas perimti ir perduoti tas vertybes, kuriomis buvo paremta amerikietiškos gerovės sistema.
Jo teigimu, tikroji problema galbūt yra faktas, kad žmonės pamiršo, kiek daug jie kažkada kartu pasiekė.
„Kolektyvinės atminties išsitrynimą iš dalies lėmė mano kartos negebėjimas perimti ir perduoti tas vertybes, kuriomis buvo paremta amerikietiškos gerovės sistema. Tai galima suprasti taip pat kaip didžiausią propagandos pergalę, kurią pavyko pasiekti radikaliam konservatizmui
Mes privalome atkurti savo prisiminimus. Siekdami pataisyti tai, kas yra sulaužyta, mes visai neturime mėgždioti kitos tautos. Mes turime tik pamėgdžioti tai, ką kadaise turėjome patys“, – rašo jis.
