Infliacijos tema ir iš kasdieninių pokalbių, ir iš žiniasklaidos antraščių pastaruosius porą metų buvo kone išnykusi, o per karantiną prikauptiems rekordinio dydžio gyventojų indėliams – 18,7 mlrd. eurų, regis, niekas negrėsė. Tačiau nuo kovo ryškėjančios tendencijos ir vėl privertė visuomenę prisiminti kainų augimo riziką ir susirūpinti, ar per karantiną sukauptos santaupos nenueis vėjais.
Europos centrinis bankas kainų stabilumo tikslą apibrėžia kaip mažesnę, bet artimą 2 proc. infliaciją vidutiniu laikotarpiu. Gegužę infliacijos šuolis ne tik peržengė šią kartelę, bet ir privertė sunerimti politikus, santaupų turinčius gyventojus ir dalį ekonomistų. Ir ne tik Lietuvoje.
JAV gegužę infliacija šoktelėjo 5 proc. – tai didžiausias rodiklis nuo 2008 metų, euro zonoje pasiekė 2 proc. – aukščiausią lygį nuo 2018 metų spalio, Vokietijoje užkopė iki 2,5 proc., o Lietuvoje pakilo iki 3,6 proc.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo transporto kainų padidėjimas – 10,5 proc., sveikatos priežiūros (6,2 proc.), drabužių ir avalynės (3,9 proc.). Visa tai rodo, kad kainų augimas Lietuvoje įsibėgėja.
„Aš matau labai didelę tikimybę, kad infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama. Nenustebsiu, jei iki vasaros pabaigos metinė infliacija Lietuvoje pasieks 4 proc.“, – 15min komentavo ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Gegužę netikėtai aukštyn šovusi infliacija verčia prognozes peržiūrėti ir bankus. Dauguma ekonomistų mano, kad antrąją šių metų pusę infliacija šalyje augs kur kas sparčiau.
SEB banko vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas 15min tvirtino, kad praėjusių metų lapkritį ir šių metų sausį SEB prognozavo 2 proc. vidutinę metų infliaciją šiems metams, tačiau gegužės pradžioje prognozę pakėlė iki 2,6 proc. Labai tikėtina, kad ir tai dar ne pabaiga.
„Pagal mūsų infliacijos prognozių trajektoriją, piką metinė infliacija turėtų pasiekti 2021 m. pabaigoje, kai sudarys beveik 4 procentus. Tačiau gegužės mėn. infliacija viršijo mūsų prielaidas, be to, matome, kad žaliavų kainos kol kas nesikoreguoja, todėl labai didelė tikimybė, kad mes šių ir kitų metų infliacijos prognozę dar kelsime rugpjūtį, kai vėl naujinsime prognozes”, – tvirtino T.Povilauskas.
Lietuvos bankas kovą prognozavo, kad 2021 metais infliacija sieks 1,9 proc., tačiau ir šis skaičius gali pasikeisti, nes atnaujintas prognozes bankas skelbs birželio 14 d.
Suprasti akimirksniu
- Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje didžiausia metinė infliacija per pastaruosius 20 metų Lietuvoje buvo užfiksuota 2008 metais – 8,5 proc. (lyginant gruodžio mėnesius) arba 10,9 proc. (lyginant metų laikotarpį).
Dauguma vadina laikinu reiškiniu, bet yra ir nerimo
Vokietijos Deutsche banko ekonomistai įspėja, kad didėjanti infliacija gali ateityje sukelti pasaulinę krizę. Jie perspėja, kad jei ne artimiausiu metu, tai 2023 metais paaiškės, kad sprendimas 2021 metais dėmesį sutelkti į ekonomikos atsigavimą ir ignoruoti infliaciją, buvo klaida.
Tiesa, tokios prognozės šiuo metu daug rėmėjų nesulaukia. Tiek Europos institucijos, tiek Lietuvos bankas ramina, kad nerimauti nėra ko, nes infliacijos augimą skatina laikini veiksniai, o prireikus galėtų įsikišti ir Europos centrinis bankas.
Tačiau pradėkime nuo pradžių – kas gi šiemet infliaciją stumia į seniai regėtas aukštumas?
Svarbiausia priežastis – naftos kainos
Pirma priežastis kurią mini 15min kalbinti ekonomistai – globalus žaliavų, ypač naftos, kainų augimas, kuris stebimas prasidėjus pasaulio ekonomikos atsigavimo nuo COVID-19.
„Kol kas metinės infliacijos paspartėjimą labiausiai lėmė energetinių išteklių kainų šuolis po didelio smukimo praėjusiais metais. Pavyzdžiui, prieš metus gegužę „Brent“ naftos kainos vidurkis buvo 33 JAV doleriai už barelį, o šiemet gegužę nafta jau vidutiniškai kainuoja 68 JAV dolerius už barelį“, – komentavo T.Povilauskas.
Jis priduria, kad nors toks naftos kainos šuolis atrodo įspūdingai, 2019 m. gegužę naftos kainos vidurkis buvo 70 JAV dolerių už barelį, todėl naftos kaina tiesiog grįžo į prieš pandemiją buvusį lygį.
„Ir to pernelyg sureikšminti nereiktų. Todėl ir Europos centrinis bankas, ir mes siūlome daugiau žiūrėti į prekių ir paslaugų infliaciją, atmetus energetinių išteklius, o ji yra gerokai kuklesnė”, – sako T.Povilauskas.
Vis dėlto, jo nuomone, akivaizdu, kad artimiausiais mėnesiais infliacija Lietuvoje dar paspartės dėl kitų brangstančių žaliavų – ypač metalų bei žemės ūkio produktų.
„Metalų kainų įtaka galutinei prekių kainai taip stipriai nepasijaus, tačiau metinis maisto kainų augimas paspartės labiau ir jeigu dar balandį metinė maisto prekių infliacija buvo apie 0 proc., tai metų pabaigoje ji gali siekti 3 ir daugiau procentų”, – prognozuoja T.Povilauskas.
„Galiausiai Lietuvoje, nors ir mažiau negu euro zonoje, tam tikrų paslaugų, kaip maitinimas ar poilsis ir kultūra, kainos per karantiną augo daug lėčiau negu anksčiau, tačiau tikėtina, kad tas kainų augimas įsibėgės trečią ketvirtį dėl atsigaunančios paklausos ir didesnių darbo sąnaudų”, – pridūrė ekonomistas.
Turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pritaria, kad kils daugelio prekių ir paslaugų kainos. Pasak jos, šiuo metu stebimos itin sparčiai kylančios kone visų žaliavų kainos, tad infliacinis fonas yra horizontalus ir paveiks daugelį prekių, o ilgainiui ir paslaugų, nes pasibaigus karantinui gyventojai suskubs jomis aktyviau naudotis tokiu elgesiu prisidėdami prie kainų kilimo.
Dar viena infliacijos didėjimo priežastis, anot A.Izgorodino, Lietuvoje trūkstant darbo jėgai ir atsigaunant ekonomikai, toliau didės atlyginimai.
„Tai taip pati turės įtakos infliacijai, kadangi kylant darbo kaštams įmonės atitinkamai didins ir prekių bei paslaugų įkainius – ypač turint omeny, kad atlyginimai Lietuvoje kyla gana sparčiai“, – mano A.Izgorodinas.
2020 m. I ketvirtį atlyginimai per metus šoktelėjo dešimtadaliu, tad infliacija apkramtys tik dalį šio augimo.
Tiesa, I.Genytė-Pikčienė darbo užmokesčio augimo tempuose mato ir gerą žinią.
„2020 m. I ketvirtį atlyginimai per metus šoktelėjo dešimtadaliu, tad infliacija apkramtys tik dalį šio augimo. Atlyginimų augimą jaučia ir privataus, ir viešojo sektoriaus darbuotojai. Atlyginimai dėl minimalios mėnesinės algos padidinimo kilo ir mažiausias pajamas gaunantiems, kilo pensijos”, – pastebi ekonomistė.
Infliaciją didins brangstančios dujos ir elektra
Prie infliacijos augimo šiemet prisidės ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) sprendimas nuo liepos padidinti elektros ir dujų kainas – visuomeninio elektros tiekimo kaina nuo liepos pabrangs apie 8 proc., o dujų kaina namų ūkiams pašoks net 26–50 proc.
I.Genytės-Pikčienės ir T.Povilausko skaičiavimais, tiesioginė šio kilstelėjimo įtaka sieks apie 0,5 proc. punkto. SEB banko ekonomistas taip pat papildo, kad dėl brangesnių gamtinių dujų bei, tikėtina, didesnių negu praėjusį šildymo sezoną biokuro kainų, rudenį augs šildymo kainos.
Tiesa, Lietuvos bankas prognozuoja mažesnę energetikos kainų kilimo įtaką infliacijai – 0,1–0,2 proc.
Lietuvos bankas – ramus
Ekonomistai prognozuoja, kad infliacija augs šiemet ir kitų metų pradžioje. Į augančius infliacijos rodiklius šalyje dėmesį jau atkreipė ir politikai. Praėjusią savaitę apie augančios infliacijos riziką Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje Lietuvos banko ekonomistų klausinėjo Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Algirdas Butkevičius.
„Statistikos departamentas pateikė preliminarius skaičiavimus, kad metinė infliacija gegužę išaugo iki 3,5 proc. Kiekvienam ekonomistui aišku, kai infliacija pasiekia 2 proc., pinigų presą reikia sustabdyti“, – sakė politikas.
Jam antrino ir Seimo BFK pirmininkas, konservatorius Mykolas Majauskas, prašęs Lietuvos banko atidžiai stebėti situaciją ir atkreipęs dėmesį, kad politikams kelia nerimą kainų augimas.
„Matyt, jaučiate iš politiką formuojančių institucijų, kad mums kelia nerimą šios tendencijos – matome energijos kainų reguliatoriaus sprendimą, kuris didina elektros ir dujų kainas, matome žaliavų kainas statybų sektoriuje ir nerimą bendrovių, kurios sako, kad vieno ar kito įsipareigojimo negalės įgyvendinti, matome nekilnojamojo turto kainų tendenciją.
Kainų reikalai yra Lietuvos banko klausimas ir olimpinė ramybė gal ir nuramina šiandien, bet prašome atidžiai stebėti ir informuoti, jei jaučiate viešųjų finansų sprendimo poreikį“, – tvirtino politikas.
Tačiau Lietuvos bankas ramina, kad nors infliacija ir auga, padėtis iš rankų neišslys. Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistė Laura Mociūnaitė 15min tvirtino, kad pakilus naftoms, kurios turi didelės įtakos degalų kainų raidai, atsigaunant ekonomikai, tokio infliacijos augimo ir buvo galima tikėtis.
Pasak jos, tiek Lietuvos bankas, tiek kitos tarptautinės institucijos pateikia vidutinės metinės infliacijos prognozes, o atskirais mėnesiais metinė infliacija gali svyruoti – būti tiek mažesnė, tiek didesnė už vidutinę metinę infliaciją.
„Tokią situaciją ir stebime šiais metais – metų pradžioje metinė infliacija buvo mažesnė, o dabar ji viršija vidutinę metinę infliaciją. Aukštesnę infliaciją turėtume matyti ir likusiais šių metų mėnesiais. Tačiau nerimauti, kad infliacija gali tapti nevaldoma, pagrindo nėra. Šiuo metu matomam infliacijos padidėjimui didelės įtakos turi laikini veiksniai, įskaitant minėtą bazės efektą“, – prognozuoja Lietuvos banko ekonomistė.
Nerimauti, kad infliacija gali tapti nevaldoma, pagrindo nėra.
Prie laikinų veiksnių, šiuo metu didinančių spaudimą kainoms, Lietuvos banko ekonomistė mini ir pasaulyje susiformavusius žaliavų bei kai kurių prekių tiekimo trikdžius, kurie, jos nuomone, prisitaikius pasiūlai turėtų išsispręsti. O atslūgus veiklos ribojimo laikotarpiu susikaupusiai kai kurių paslaugų paklausai, spaudimas prekių ir paslaugų kainoms taip pat turėtų atslūgti.
Be to, L.Mociūnaitė teigia, kad esant didelės infliacijos grėsmei, Europos centrinis bankas pinigų politiką griežtintų.
„Tai visų pirma galėtų apimti kiekybinio skatinimo, kai dideliais kiekiais superkami skolos vertybiniai popieriai, mažinimą arba netgi nutraukimą, o vėliau ir palūkanų normų didinimą“, – teigė ji.
Tiesa, Lietuvos banko ekonomistas Rokas Kaminskas papildo, kad tiek LB, tiek ECB ekonomistai neprognozuoja ilgalaikio infliacijos šuolio, todėl minėtos pinigų politikos griežtinimo priemonės šiuo metu nėra svarstomos.
„Tiek ECB vertinimai, tiek ir rinkų bei kitų ekonomistų lūkesčiai rodo, kad bent artimiausius porą metų infliacija išliks maža ir poreikio didinti palūkanų normas neturėtų kilti“, – ramina ekonomistas.
Pristabdytų nauja banga
Kokios aplinkybės įsibėgėjusį infliacijos augimą galėtų pristabdyti? Ekonomistų nuomone, kainų augimas prisloptų, jei kiltų nauja COVID-19 banga.
„Labai tikėtina, kad taip ir nutiks rudenį. Aš manau, kad rudenį COVID-19 virusas sugrįš į ES ir JAV kontinentą, klausimas tik kokio lygio bus kita banga – manau, kad ne tokia stipri kaip antroji. Rinkoms tai bus signalas, kad mažės žaliavų paklausa ir atitinkamai tai skatins žaliavų kainų sumažėjimą, o paskui žaliavų pigimą ateitų ir infliacijos prislopimas. Manau, kad rudenį infliacijos tempai Lietuvoje turėtų prislopti“, – prognozuoja A.Izgorodinas.
T.Povilauskas mato ir daugiau scenarijų. „Infliacijos augimą galėtų pristabdyti arba vėl pasaulio ekonomikos atkritimas, jeigu pandemija vėl sustiprėja mutuojant virusui, arba jeigu ekonomika toliau atsigauna, spaudimą infliacijai mažintų žaliavų rinkos susibalansavimas ir tiekimo trikdžių pašalinimas, tačiau tam reikia laiko ir manome, kad žaliavų rinkoje situacija stabilizuosis tik 2022 metais”, – prognozuoja SEB ekonomistas.
Jo nuomone, tai, kad atsigauna paslaugų sektorius, taip pat turėtų pagelbėti gamybos ir žaliavų sektoriui, nes daugiau išlaidų gyventojai galėtų skirti paslaugoms, o ne prekėms.
„Apskritai, Lietuvos galimybės daryti įtaką žaliavų rinkai yra mažos, todėl tokie kainų šuoliai veikiausiai duos naują bangą įmonių investicijoms į produktyvumą, mažesnį energijos vartojimą. Taip pat didesnė imigracija iš trečiųjų šalių galėtų pristabdyti paslaugų kainų augimą tam tikruose sektoriuose, kuriuose trūksta darbuotojų ir kur paslaugų kainos sparčiai auga (pvz., statybų)”, – mano T.Povilauskas.
Normali infliacija – 2–3 proc.
Kokia infliacija po pandemijos atsigaunančiai Lietuvos ekonomikai nekištų kojos, ekonomistai sutaria. T.Povilausko nuomone, esant tokiam darbo sąnaudų augimui, infliacija Lietuvoje tarp 2 ir 3 proc. būtų normali.
„O turint omenyje žaliavų kainų šuolį, tai vidutinė metinė infliacija ties 3 proc. šiemet neatrodytų gąsdinanti esant sąlygai, kad kitąmet žaliavų kaina mažėja. Dabar daugiau nerimo kelia, ar infliacija kitąmet stabilizuosis, kaip tikimės mes ir ko tikisi dauguma rinkos dalyvių, ar priešingai – ji dar labiau įsibėgės į Lietuvos atveju bus aukštesnė negu 3 proc.“, – komentavo T.Povilauskas.
A.Izgorodinas laikosi panašios nuomonės – Lietuvai būtų normalu turėti 2,5–3 proc. infliaciją.
„Bet ne daugiau. Lietuvos ekonomika dėl savo struktūros nuo COVID-19 viruso atsigauna greičiau nei ES vidurkis, todėl iš dalies normalu, kad kainos pas mus kyla sparčiau nei visoje euro zonoje“, – mano ekonomistas.
Tačiau jis įspėja, kad pernelyg didelė infliacija pavojinga ne savo dydžiu, bet infliacijos spiralės grėsme. Paprastai kalbant, kylant kainoms, gyventojai yra linkę pirkti prekes ir paslaugas šiandien, o ne rytoj, kadangi tikisi, kad rytoj kainos dar padidės.
„Tai skatina pernelyg spartų vartojimo augimą, NT kainų augimą ir galų gale, teoriškai žiūrint, gali privesti atskirus ekonomikos sektorius prie perkaitimo“, – sako ekonomistas.
Tuo tarpu L.Mociūnaitės teigimu, trumpuoju laikotarpiu šiek tiek 2 proc. viršijanti infliacija Lietuvai, kaip artėjančiai link Vakarų valstybių pragyvenimo lygio vidurkio, yra priimtina.
„Tačiau bendru atveju užsitęsusi pernelyg didelė infliacija gali mažinti perkamąją galią ir apsunkinti taupymo bei investicijų sprendimus. Pinigams prarandant perkamąją galią su didesniais iššūkiais susidurtų sukaupusieji daugiau santaupų“, – mano Lietuvos banko ekonomistė.
Kas labiausiai nukentėtų
Pradėjus nevaldomai augti infliacijai nukentėtų net tik turintieji daug santaupų.
T.Povilausko nuomone, infliacijos atveju nukenčia tie, kurių pajamos auga mažiau negu kainų lygis šalyje (arba tiems, kurių pajamos krenta) ir kurie santykinai daugiau išleidžia toms prekėms ar paslaugoms, kurios labiau brangsta.
„Pavyzdžiui, pensininkams pensija šiemet auga beveik 10 proc., kitąmet augs bent 7,5 proc., arba labiau negu infliacija, tačiau jiems dažnai svarbu ne bendra infliacija, o maisto kainų ir komunalinių paslaugų infliacija, nes jų išlaidos tokioms prekėms ir paslaugoms yra santykinai didesnės. Vidutinės dirbančiųjų pajamos irgi šiemet augs sparčiau negu infliacija šalyje, todėl vis dar reikia sakyti, kad pajamų perkamoji galia ir šiemet didėja, tik lėčiau negu praėjusiais metais“, – sako T.Povilauskas.
A.Izgorodino nuomone, labiausiai nukentės tų sektorių, kurie iki šiol dirba karantino režimu, darbuotojai – restoranų, kavinių, viešbučių.
„Objektyviai žiūrint, čia darbuotojų atlyginimai nėra atsigavę, tad jiems spartus kainų augimas smogtų labiausiai. Kitų sektorių darbuotojams, manau, tai nebūtų didelė grėsmė, kadangi, pavyzdžiui, didesnių Lietuvos ekonomikos sektorių rezultatai jau atsigauna nuo COVID-19 pandemijos, o su šiuo atsigavimu kils ir darbuotojų algos“, - teigė ekonomistas.
Tuo tarpu I.Genytė-Pikčienė apibendrina, kad skaudžiausia infliacijos akistata visada yra pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams, kurie neturi daug manevro laisvės, ar galimybių atsisakyti tam tikrų ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų vartojimo.
Prognozės – nedėkingas dalykas, todėl nuspėti, kur pasuks šalies ar pasaulio ekonomika ar kiek pašoks infliacija, ne visuomet pavyksta. Ne veltui amerikiečių ekonomisto Nourielio Roubinio, sugebėjusio nuspėti 2008 metų finansinę krizę, pavardė įėjo į ekonomikos istoriją.
