„Yra dvi „kaimo Lietuvos“: yra kaimo Lietuva – priemiesčiai, todėl pirmiausiai užimtumą didina Vilniaus rajonas, Kauno rajonas, Klaipėdos rajonas, atitinkamai šiek tiek stiprėja Šiaulių, Panevėžio (rajonai – BNS) ir panašiai... Tai yra modernus kaimas“, – statistikų fiksuojamą kaimo gyventojų užimtumo augimą antradienį spaudos konferencijoje komentavo Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius B.Gruževskis.
Tuo metu „tradiciniame“ kaime, kur kaimo gyventojai sudaro daugiau nei 50 proc. gyventojų, anot jo, užimtumas yra žemas.
„Ir yra tradicinis kaimas, ir ten gali būti problemų. Jeigu jūs pamatysite pateiktą informaciją apie užimtumo lygį kaimo savivaldybėse, pavyzdžiui, Pakruojo rajone, Kupiškio, Kelmės – ten dominuoja tradicinis kaimas. Ten kaimo gyventojai sudaro daugiau nei penkiasdešimt procentų savivaldybės gyventojų ir ten mes matome žemą užimtumą“, – kalbėjo B.Gruževskis.
„Džiaugiamės, kad ta tendencija yra, bet faktiškai ji neparodo (...) žmonių užimtumo tradicinėse kaimo bendruomenėse“, – pridūrė ekonomistas.
2021 metų visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį kaimo gyventojai itin sparčiai artėjo prie miestiečių: mieste užimtumas padidėjo 2,6 punkto (2011 metais – 59,6 proc., 2021 metais – 62,2 proc.), kaime – 10,2 punkto (atitinkamai 50,5 ir 60,7 proc.).
Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė atkreipė dėmesį, kad kaimo žmonės, turintys puikų susisiekimą ir galimybes dirbti mieste, ten ir dirba, o gyvenantys atokiuose kaimuose iš esmės neturi jokios galimybės važiuoti ir dirbti.
„Jie dirba miestuose, šalia kurių gyvena. (...) Bet mes turime labai atokių regionų, iš kurių autobusas per savaitę važiuoja vieną kartą, paprastai turgaus dieną. Tai reiškia, kad jaunas ar vyresnis žmogus tame regione praktiškai neturi jokios galimybės, jeigu jis neturi savo santaupų ar lėšų pradėti dirbti“, – spaudos konferencijoje teigė ji.
B.Gruževskis pažymėjo, kad teigiama tendencija yra augantis moterų užimtumas, taip pat išaugęs 55–64 metų gyventojų užimtumas.
„Vis daugiau vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų dirba, vis daugiau suranda tas galimybes, ir aš manau, kad tikrai pas mus, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, keisis ta kultūra, kai vyresnio amžiaus žmogus tikrai nebus mažiau reikšmingas“, – sakė B.Gruževskis.
Pasak statistikų, per dešimtmetį išaugo priešpensinio amžiaus – 55–64 metų – gyventojų aktyvumas išaugo nuo 55 proc. iki 75,7 proc.
Tačiau, pasak ekonomisto, vertinant pensinio amžiaus gyventojų įsidarbinimo rodiklius, reikėtų įvertinti, ar dirbama dėl pasitenkinimo, ar dėl būtinybės. B.Gruževskio teigimu, 2012 metais atliktas tyrimas parodė, kad dėl neekonominių priežasčių dirbo tik apie 20 proc. tokių gyventojų, kai Vakarų Europoje tai daro daugiau nei 50 proc.
Užimtumo tarnybos direktorės I.Balnanosienės teigimu, nepaisant augančių vyresnio amžiaus žmonių užimtumo rodiklių, 60-mečiams ir vyresniems susirasti darbą vis dar nelengva.
„Tikrai yra labai teigiama tendencija, kad yra dirbančių žmonių daugiau vyresnio amžiaus. Lygiai taip pat yra dirbančių senjorų, tai yra pensinio amžiaus žmonių daugiau. Tačiau ar tie yra žmonės yra vertinami ir pastebimi, aš tikrai dar taip nesakyčiau“, – sakė I.Balnanosienė.
Pasak jos, vyresnio ir pensinio amžiaus žmonės darbą dažniausiai randa ten, kur yra daugiausia laisvų darbo vietų – logistikos, transporto, paslaugų, maitinimo, apgyvendinimo sektoriuose.
„Bet jie tikrai neįsitvirtina aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose – inžinerinėje pramonėje, informacinėse kryptyse. Yra vienetai žmonių, kurie išdrįsta mokytis, keisti profesiją“, – teigė ji.
B.Gruževskio teigimu, jį neramina padidėjusi dirbančių tik pagrindinį išsivalinimą turinčių gyventojų dalis.
„Pagrindinio (išsilavinimo – BNS) pokytis yra tikrai svarbus ir reikia labai sustiprinti bendrojo lavinimo, bendrojo ugdymo mokyklų atsakomybę už jauno žmogaus parengimą darbo rinkai. Šiandien Švietimo ministerija neįpareigoja ugdymo sistemos ruošti betarpiškai darbo rinkai. (...) Ši tendencija yra nelabai džiuginanti“, – teigė B.Gruževskis.
Pasak statistikų, pernai pagrindinį išsilavinimą turėjo 9,9 proc. dirbančiųjų, tuo metu 2011 metais tokių buvo 7,4 proc.
Dar viena ekonomisto įvardyta neigiama tendencija – dominuojantis gyventojų užimtumas mažos pridėtinės vertės sektoriuose, pavyzdžiui statybų ar transporto.
„Tai nėra tai, kas generuoja mums atlyginimus po du tūkstančius ar daugiau (eurų – BNS), o tokių atlyginimų mums reikia – ir dėl biudžeto, ir dėl socialinės apsaugos, dėl „Sodros“, ir dėl mūsų patrauklumo“, – sakė B.Gruževskis.
„Investicinė politika turi būti žymiai labiau orientuota į aukštos pridėtinės vertės darbo vietų steigimą“, – pridūrė jis.
B.Gruževskis atkreipė dėmesį ir į nekvalifikuotų darbininkų dalies padidėjimą per dešimtmetį. Anot jo, tai nesuderinama su šalies ekonominiais interesais.
„Tada, aišku, gali būti, kad auga žmonių (dalis – BNS), kuri nebaigė vidurinės mokyklos. Kadangi jeigu jis gali įsidarbinti, jį priima, tai tikrai iki 35-40 metų nekvalifikuotas darbuotojas gali puikiai funkcionuoti ir vidutiniškai uždirbti daugiau nei mes čia esantys. Bet argi mums nacionaliniame kontekste šito reikia? Ar mes galime tai toleruoti (...) būdami vienų iš labiausiai išsivysčiusių šalių grupėje“, – teigė ekonomistas.
Užimtumo tarnybos vadovė I.Balnanosienė teigė, kad regionuose savarankiški verslai nesukuria nei didelės pridėtinės vertės, nei generuoja pakankamai pajamų.
„Ar tai yra technologinis proveržis? Vargu. Ar tai yra Lietuvos ateitis? Vargu. Žmonės tiesiog užtikrina sau stabilias pajamas. Didelės pridėtinės vertės regionuose dirbantys savarankiški žmonės tikrai nesukuria, ir mes turime taip pat apie tai galvoti“, – sakė I.Balnanosienė.
„Kuo mažesnė savarankiškai dirbančių žmonių kuriama pridėtinė vertė, tuo mažesnės biudžeto pajamos. Jeigu mes sukuriame įmones, kurios generuoja per mėnesį tik minimalią algą vienam žmogui, tai tokią turime grąžą į biudžetą“, – pridūrė ji.
