Alių Butkiną batsiuvio amatu sudomino bei visų subtilybių išmokė tėvas. „Užsikabinau – daugiau nieko ir nedariau gyvenime“, – sako jis.
Šiandien į A.Butkino įkurtas dirbtuves kasdien užsuka apie 30-50 žmonių, norinčių susitaisyti avalynę. Amatininkas neslepia – nors poreikis nemažėja, vis tik batsiuvystė – bene mirštantis amatas, nes vis sunkiau surasti norinčių juo užsiimti.
Na, o jei nuspręstumėte batus ne susitaisyti, bet pasisiūti, jie jums kainuotų ne mažiau 500 eurų. Tačiau batsiuvys įsitikinęs – lietuviams tai nėra per brangu, mat dirbtuvių lentynose dažnai atsiduria ir daug brangesnių batų poros.
– Nuo ko viskas prasidėjo, kaip atsidūrėte čia, kur šiandien esame?
– Turbūt kaip ir daugelis, kieno tėvai gamino batus, kam buvo įdomu. Užsikabinau – daugiau nieko ir nedariau gyvenime.
Tais giliais sovietmečiais buvo du fabrikai, tai ir dirbo ten tėvukas. Paskui atėjo devyniasdešimtieji, atsirado galimybė pačiam sau kažką dirbti, tėvukas tokią įmonėlę pasidarė, atsidarė, na ir po truputį, po truputį.
Pats pradėjau turbūt apie 1995-uosius, visko mokiausi iš tėvo. Buvo toks laikas, kai tos avalynės apskritai nebuvo, batsiuviai buvo labai reikalingi. Tas poreikis dabar ir sugrįžo, apsisuko ratelis 30-40 metų ir sugrįžo. Tik dabar žmonės nebe iš biednumo batus taiso.
Dabar ateini į parduotuves ir batų pilna. Bet žmonės ant tiek atsivalgė viso to - jiems nebeįdomu nueiti nusipirkti. Jiems įdomu pasigaminti, pamatyti, kaip tai daroma, girdėti istoriją, jau tas batas tampa kūriniu.
– Tai gal ir gaminate batus? Ar tik taisote?
– Aš daugiau taisau, labai noriu gaminti, bet vis neišeina, nes reikia tada atsisakyti taisymo. O taisymas yra pajamos. Bet tikrai ateityje. Padariau kelis, bet nespėju paprasčiausiai.
– Kiek kainuotų tokie batai?
– Apie 500 eurų, už pigiau net nesinorėtų daryti. Aš noriu gaminti taip, kaip darė prieš du, tris šimtus metų: absoliučiai rankomis, pilnai odiniai, padai siūti rankomis, dar įdomiau būtų ir su arklio plauku.
Esu kelias poras daręs. Užsisako jauni žmonės, jiems reikia atrakcijos tokios. O leidžia žmonės sau ir brangesnių, pas mane lentynoje beveik visi po tūkstantį guli, va kur dabar darau, šiandienos darbai. Nuo penkių šimtų.
– Kas yra jūsų klientas?
– Anksčiau žmonės batus taisė, nes nebuvo už ką nusipirkti, tuomet vyresnio amžiaus žmonės labiau ateidavo. Dabar nusipirkti yra ir ką, ir už ką, jau turbūt tie senukai, kurie eidavo, atsisijojo. Dabar nebe iš taupymo pusės labiau ateina. Tiesiog kai brangesni daiktai, tai ir išmesti gaila.
Anksčiau jaunų išvis labai retai buvo, o dabar dažniausias klientas – jauni žmonės, kurie nebe pinigų taupymo sumetimais ateina. Tiesa, yra labai daug žmonių, kur jau po 20-30 metų pas mane ateina. Man tas labai įdomu, tiesiog karta iš kartos.
Vat šiandien atnešė moteris basutes savo dukters, kuriai metukai ar du. Tai prieš daug metų pas mane taip pat atėjo jos mama, ir buvo atsivedusi savo dukrą, kuri pati dabar jau yra mama. Tai man labai patinka, matai, kaip tos kartos keičiasi, vis kitos, vis naujos. Tiktai gaila, kai pagalvoji, kad čia pats taip sensti greitai.
– Ar taisyti neša tik brangius batus?
– Ne, tikrai ne tik, visokius neša. Bet pats taisymas yra brangus. Tai jau kažkokius pigius batus tiesiog neverta taisyti. Dar yra gal likusių tų pigesnių meistrų, kur ten sėdi diedukas garažuose, bet jau jie irgi užsidaro. Kartais atrodo, kad vos ne vieninteliai Vilniuje dirbame. Tikrai žmonių daug.
– Kiek dažniausiai žmonės išleidžia užsukę pas jus?
– Labai įvairiai, bet vidutiniškai apie 20 eurų. Čia vienas kažkoks darbas. Bet jeigu reikia, sakykime, visą padą tvarkyti, tai gali būti ir 150 eurų.
– Sakot žmonių – netrūksta?
– Ne, netrūksta, dabar per dieną ateina kažkur 30-50 klientų. Bet sakyčiau jų niekada ir netrūko.
O ir mes prisitaikome, bandome kvėpuoti kartu su jaunais žmonėmis. Facebook‘e atsakinėju po keliolika laiškų kiekvieną dieną, kas baisiai daug laiko užima. Dabar jaunimas nekalba, neskambina. Paklausia tik ar darot, o aš turiu atgal dar dvidešimt klausimų po vieną rašyti ir gvildenti. Bet na taip jau yra.
Jauni žmonės dabar patys daug žino, prisiskaitę. Tai ir mes bandom žygiuoti kartu su jais, duoti tai, ko jie nori. Pas mus neša ir galanteriją, tašes, kuprines, diržus, kažkokių naujų daiktų pasiūnam, jeigu reikia kam nors ko nors. Vien iš batų taisymo... na gali vienas išsiverst, bet man neįdomu. Aš noriu, kad būtų plačiau, daugiau.
Atsiunčia ir per paštomatus, va dabar dėžės guli supakuotos. Kituose miestuose gal ir nelabai tų meistriukų yra, o ten daiktai brangūs. Būna ir iš užsienio atsiunčia tie patys lietuviai.
– Gal atsimenate brangiausius batus, kuriuos yra tekę taisyti?
– Brangesnių turbūt rankinių yra buvę. Ant bangos visi Chanel‘iai, jų ir po penkis tūkstančius būna. Ten daugiausia restauracijos, toks restauravimas apie 150 eurų. Dabar neperka naujų, antro naudojimo populiaru, tai irgi tokius nutrenktus daiktus nusiperka ir bando atkurti.
– Kokius batus nešioja lietuviai?
– Negaliu pasakyt už visą Lietuvą, bet mano klientai daugiau dviejų tipų. Vieni, kur tikrai prabangi avalynė, ten jau statuso klausimas. O kiti, man įdomesni, tai jauni žmonės, kurie perka batus kaip judėjimą ar vos ne ideologiją. Kad ir Martens‘us, Red Wings‘us ar Converse‘us. Žino, kaip jie pagaminti, išsistudijavę iki smulkmenų. Tiesiog lenkiu galvą už marketingą, nes taip įsivažiuot visam pasauly yra ką veikt.
Gerai yra tai, kad jie ir patys skelbiasi, kad jų batai yra remontuojami. Jei kažkas nusinešioja, padai nusidėvi, visą tai galima keisti. Jie ir patys keičia, bet visi siuntimai ir ilgai trunka, ir brangu.
– Ar žmonės, galvodami apie aplinkosaugą, vis dažniau atsinaujina batus vietoj jų išmetimo?
– Tokių pasisakymų klientų tikrai būna, bet gal labiau apie lagaminus ar kitus daiktus. Nes batas jeigu senas, tai ką jau ten su juo darysi. Nors aišku stengiasi jei įmanoma sutaisyt, o ne išmest.
Kalbant apie lagaminus, kartas nuo karto įdedame skelbimą, kad jeigu metate seną lagaminą, tai meskite pas mus. Mes vis tiek panaudojame, išsirenkame detalėm ar dar kam, iš jo beveik nieko nelieka.
Tikrai ateina žmonės, ir nors už tiek, kiek kainuoja taisymas, gali nusipirkti naują lagaminą, dažniausiai pasirenka taisymą, nes taip ir sako, ką čia dabar teršti gamtą. Kita dar aišku ir sentimentai tų lagaminų, čia jau kaip draugas toks, daug matęs.
– O ar būna ir batų, taisomų iš sentimentų?
– Būna, tikrai. Pavyzdžiui senelio, kokie įdomūs irgi, kažkada buvę stiprūs, geri batai. Tai jau ten pinigų klausimo dažniausiai nebūna, ten tiesiog reikia padaryti. Kiek kainuoja, tiek kainuoja. Tokie nekasdieniai, įdomūs dalykai.
– Ar yra nesutaisomų batų?
– Aišku yra. Kai visai subyrėjusius atneša, dažniausiai tai kažkokie pigūs batai, kurių jau nebeverta taisyti. Gal nebe daug, bet dar tikrai likę žmonių, kurie, pasakius taisymo kainą, sako, bet man batai kainavo dvidešimt eurų.
Su tais pigiais dažniausiai taip ir būna, dabar nesimato, o pasiimi daryt ir ten viskas griūna. Va tuomet tikrai nebetaisomi. Bet brangūs, gerai padaryti batai, tai juos gali tvarkyti iki begalybės praktiškai. Viskas beveik keičiama, sutvarkoma, čia tik kainos klausimas.
– Kaip sekasi batsiuviams užsienyje?
– Irgi gerai, ten dažniausiai dirba emigrantai. Aš ir pats Vokietijoje dirbęs kažkiek, tai ten daugiausia turkai arba išeiviai. Bet jie nedaro taip kokybiškai, kaip mes. Kiek atsiveža iš tų šalių sutvarkytų batų, tai tiesiog baisu žiūrėti. Jie gal tiesiog nesureikšmina, tas požiūris senovinis, kad čia tik taisymas, tai ko tu nori, va susiuvau ir eik.
O mūsų klientui lietuviui reikia, kad būtų taip, kaip reikia, gražiai. Todėl ir atvažiuoja, atsiveža krūvą batų, pavyzdžiui, iš Anglijos, susitvarko ir grįžta atgal.
– Kaip manote, kaip viskas klostysis toliau?
– Aš nemanau, kad klientų mažės. Vėl gi aš žiūriu iš savo pusės, mano klientas toks kiek įdomesnis žmogus. Jam reikia sutvarkytų ar tėčio, ar dar ko nors batų, ar pats brangius batus nusipirkęs su istorija, išsiskaitęs apie juos.
Arba kaip anglai, kurie nešiotus rankų darbo batus labiau vertina negu naujus. Jie brangesni tam žmogui. Tuomet net, pavyzdžiui, kai daromi nauji padai – neliečiama viso vidaus, pagal pėdą išnešioto. Tie taisymai baisiai brangūs, bet vat jiems taip reikia. Visa tai ateina ir pas mus. Jaunimas turtėja, kuo labai džiaugiuosi. Turtingi jauni žmonės, jie gali sau leisti įdomių dalykų.
– Tai ar batsiuvio profesija tikrai mirštanti?
– Nemiršta tiktai poreikis, paklausa. Bet šiaip tai turbūt mirštanti. Nes aš nežinau, kad kas nors ruoštų - nebėra jau tokių mokymų. Jei ir yra kur, turbūt nelabai paklausūs, nes meistrų tikrai trūksta.
Prieš 20-30 metų ta batsiuvystė buvo lyg tiems, kurie nelabai jau kur įstoja - tada va į suvirintojus, batsiuvius. Dabar visiškai kitaip, amatai žmonėms įdomu.
Tarkime, pas mus vienas jaunuolis pats atklydo - jis ir pas mane telefone užrašytas: Karolis entuziastas. Jam įdomu ir po truputį, po truputį. Atėjo ir nebeišėjo. Dabar taip ir mokosi, kam smalsu, kam įdomu, susiranda kokį meistrą ir bando mokytis. Tik kad nelabai tie meistrai turi laiko, savo darbais užsiėmę.
