Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) siūlo atskirti pasirengusius ir nepasirengusius dirbti asmenis, aiškiai apibrėžiant, kokiais atvejais žmogui suteikiamas ir panaikinamas bedarbio statusas.
Lapkričio 1 d. duomenimis, registruotas nedarbas Lietuvoje buvo 10,9 proc. – 189,8 tūkst. darbo neturinčių asmenų. 26 proc. registruotų bedarbių (72 tūkst.) yra ilgalaikiai, iš jų daugiau kaip 6 proc. (4,5 tūkst.) apskritai nedirbę, 27 proc. (beveik 20 tūkst.) – nedirbę ilgiau nei dvejus metus.
„Pripažinkime, kad tie žmonės darbo neieško, todėl reikia išsiaiškinti, kodėl jie to darbo neieško“, – sakė V.Šilinskas.
Nedirbantiems, darbo rinkai nepasirengusiems šalies gyventojams būtų teikiamos individualios paslaugos, kurios padėtų jiems sugrįžti į darbo rinką.
Ministerijos duomenimis, nors Užimtumo tarnyboje registruojasi apie 80 proc. netekusiųjų darbo, tik apie 20 proc. darbdavių ieško darbuotojų naudodamiesi tarnybos paslaugomis, o vienam specialistui paprastai tenka aptarnauti apie 700 registruotų bedarbių. Dėl šių priežasčių registruoti bedarbiai turi mažiau galimybių greitai susirasti darbą, o kiti tiesiog neturi noro ieškoti, nes dirba „šešėlyje“.
Pakeitimais siūloma bedarbio statusą suteikti tik tiems žmonėms, kurie yra pasirengę tiek savarankiškai, tiek naudodamiesi Užimtumo tarnybos teikiamomis paslaugomis ieškoti darbo ir įsidarbinti ar vykdyti savarankišką veiklą.
Asmeniui bedarbio statusą siūloma naikinti, jeigu žmogus be svarbių priežasčių du kartus per 6 mėnesius atsisako siūlomo tinkamo darbo arba du kartus per 6 mėnesius pažeidžia atsiskaitymo už savarankišką darbo paiešką tvarką.
„Estijoje, pavyzdžiui, terminas yra penki mėnesiai. Mes manome, kad toks terminas būtų per greitas lietuviams“, – sakė V.Šilinskas.
Užimtumo tarnyba bedarbio statusą iš karto panaikintų ir tuo atveju, jeigu gautų informacijos apie bedarbio nelegaliai gautas ar gaunamas pajamas ir nelegalų darbą.
„Tinkamu darbu“ pirmus 6 mėnesius nuo registracijos Užimtumo tarnyboje dienos bus laikomas toks darbas, kuris atitinka darbo ieškančio asmens kvalifikaciją, kompetenciją bei turimą darbo patirtį, asmens pageidavimą, sveikatos būklę ir panašiai.
Per šį laikotarpį nepavykus rasti tokio darbo, jo apibrėžimas keisis – jis nebūtinai privalės atitikti asmens kvalifikaciją, kompetenciją, turimą darbo patirtį, tačiau turės atitikti sveikatos būklę ir nustatytas kelionės iki darbo vietos ir atgal trukmę bei išlaidas.
Siūlomas darbo užmokestis turėtų siekti 60 proc. buvusio asmens darbo užmokesčio.
Identifikavus nedirbančius, darbo rinkai nepasirengusius asmenis, jiems turėtų būti teikiama kompleksinė pagalbą sprendžiant šių gyventojų nedarbo problemas.
Nedirbantis darbo rinkai nepasirengęs asmuo išlieka apdraustuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. PSD kompensavimas iškart bus panaikintas tiems asmenims, kurie uždarbiauja nelegaliai.
„Jeigu tai yra žmogus, kuris daug metų nedirbo ar neranda darbo, mes turime padėti, nustatyti problemas ir pasiūlyti jas išspręsti. Jei mes iš jo atimame sveikatos draudimą, tai nieko nekeičia. Jei jam bus išrašyta skola už sveikatos paslaugas, jis niekad ir nebeitų dirbti“, – aiškino V.Šilinskas.
Profsąjungos: reikalavimas atlyginimui nesisieja su deklaruojamais tikslais
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė teigė nesuprantanti tokios pertvarkos skubos, taip pat to, kad nors deklaruojamas bendradarbiavimas su „socialiniais partneriais“, tačiau su nemažai Trišalėje taryboje dalyvaujančių organizacijų ir jų atstovų nėra tariamasi.
„Nematau, kad tos priemonės, kurias nurodėte, leis identifikuoti ilgalaikius bedarbius“, – sakė ji.
„Jis negaus pageidautino darbo, nes jūsų projekte tarp visų logiškų kriterijų nurodoma, kad būsimas atlyginimas ir jo pasiūlymas galėtų sudaryti 60 proc. buvusio atlyginimo. Tai visiškai nesisieja su teiginiais apie aukštos pridėtinės vertės darbo jėgą“, – sakė I.Ruginienė.
Ji referavo į ankstesnį viceministro pristatymą: kalbėdamas apie migraciją, jis teigė, kad aukštos kvalifikacijos asmenų į Lietuvą beveik neatvykdavo. Tačiau, viceministro teigimu, Lietuvai nebereikėtų kliautis pigia darbo jėga iš užsienio, o stengtis privilioti aukštą pridėtinę vertę kuriančius darbuotojus.
„Reikėtų kreipti valstybės politiką iš pigios darbo į aukštos pridėtinės vertės darbo jėgą. Pavyzdys – Estija. Ten maksimali kvota užsieniečiams 2021 m. yra 1300 žmonių, ją pasiekus daugiau atsivežti negalima. Lietuvoje vien vairuotojų yra 30 tūkst.“, – sakė V.Šilinskas.
I.Ruginienei taip pat užkliuvo ir 6 mėnesių laikotarpis, per kurį bedarbis turėtų susirasti darbą. „Pati Užimtumo tarnyba pripažino, kad net jaunimui pandemijos atveju nebuvo lengva susirasti darbo. Kodėl susikoncentravote ties šešiais mėnesiais, kai išmokos gali būti skiriamos devynis mėnesius?“, – klausė profesinių sąjungų asociacijos pirmininkė.
V.Šilinskas teigė, kad pasirenkant 60 proc. ir 6 mėnesių kriterijus, žiūrėta į kitų šalių pavyzdžius.
„EBPO Estijos padarytas reformas labai giria, ne paslaptis, kad žiūrėjome ir ten. Šeši mėnesiai nebus automatiniai, žmonėms, kurie ieško darbo, pokyčių nebus. Pokyčių bus tiems, kurie neieško ir neranda“, – sakė V.Šilinskas.
Jis pabrėžė, kad dėl 60 proc. atlyginimo kriterijaus bus galima diskutuoti – šis saugiklis siūlomas kaip papildomas, kad Užimtumo tarnyba nesiūlytų tų darbų, kur uždarbis nesiekia 60 proc. buvusių asmens pajamų.
A.Romanovskis: neteisinga atimti draudimą iš įmokas mokėjusio žmogaus
Lietuvos verslo konfederacijos pirmininkas Andrius Romanovskis teigė, kad lyginantis su Estija reikėtų nepamiršti kitų šalies aspektų, tokių kaip lengvatos pelno mokesčiui. Tai lemia, kad Estijos verslas gali daugiau investuoti į automatizaciją. Savo ruožtu, šis aspektas lemia, kad estams ateityje reikės mažiau nekvalifikuotos darbo jėgos.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad nors siūlomos priemonės atrodo efektyvios, beveik nekalbama apie tai, kaip ir kiek jos bus finansuojamos. „Projektuose nieko nėra su pinigais. Pasiūlymai niekaip nesisieja su finansais. Dabartiniai teisės aktai leidžia Užimtumo tarnybai nelaukti šešių mėnesių ir dviejų kartų – ji tą gali daryti dabar“, – pastebėjo A.Romanovskis.
Į finansinės paramos klausimą dėmesį atkreipė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius. Jis sakė, kad reikėtų skirti daugiau lėšų darbuotojų sugrąžinimui į darbo rinką. „Kaip rodo mūsų Pramonininkų konfederacijos narių praktika, tai yra sudėtingas klausimas. Jis susijęs su didesniu finansavimu. Valstybė turėtų skirti lėšų juos perkvalifikuoti ir pakeisti darbo įgūdžių, kad susiformuotų tie darbo įgūdžiai, kuriuos jie yra praradę“, – sakė jis.
Jis pridūrė, kad bedarbio statuso netekęs, tačiau „darbui nepasirengusiu“ klasifikuojamas asmuo turėtų tapti ne Užimtumo tarybos, o socialinės rūpybos objektu.
Kaip ir I.Ruginienei, taip ir A.Romanovskiui užkliuvo šešių mėnesių laikotarpis. Kaip jau minėta, šiuo metu darbo neturintis žmogus išmokas gali gauti iki devynių mėnesių.
„Jei žmogus moka draudimo įmoką, kaltinti žmogų, kad jis pasinaudojo jam priklausančiomis išmokomis, nėra teisinga. Sakyti, kad tu moki draudimą, bet mes viską darysime, kad tuo draudimu negalėtum pasinaudoti, nėra teisinga“, – pabrėžė A.Romanovskis.
Jis pridūrė, kad aukštesnes pajamas anksčiau gavę bedarbiai greičiausiai nesutiks gauti gerokai mažiau vien dėl to, kad siūlomas darbas atitinka jo įgūdžius. Todėl jiems prievolė „tinkamą“ darbą pasirinkti per šešis mėnesius gali nepasirodyti teisinga.
V. Šilinskas kontrargumentavo, kad Užimtumo tarnyboje užsiregistravę daug uždirbę žmonės daugiausiai gautų 900 eurų, todėl motyvacija tokiam asmeniui nedirbti būtų nelabai didelė. Tuo tarpu mažas pajamas uždirbančiam žmogui nedarbo išmoka galėtų padengti didesnę pajamų dalį.
Atsakydamas į pastabą dėl PSD nutraukimo darbo rinkai nepasiruošusiam asmeniui, viceministras teigė, kad tokių priemonių ministerija nesiūlytų imtis. Nepaisant piktnaudžiavimo, tikslingesnis Užimtumo tarnybos darbas su konkrečiais bedarbiais galėtų padėti įvertinti perkvalifikavimo poveikį ir jį įgyvendinti.
Skurdo mažinimo organizacijų vadovė: reikėtų ne šešių, o dvylikos mėnesių
Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pastebėjo, kad iš NVO patirties nėra taip, kad žmonės neieško darbų – jos teigimu, jie nesulaukia pagalbos, nes ją sunku pasiekti.
„Reikėtų įpareigoti Užimtumo tarnybą siūlyti darbą ne tik iš savo duomenų bazės, bet ir iš kitų duomenų bazių. Užimtumo tarnybos duomenų bazėje siūlomos vietos yra mažiau apmokamos ir jų nėra tiek daug, kiek kituose portaluose. Užimtumo tarnyba turėtų pradėti realiai siūlyti darbus, nes dabar asmenys kas mėnesį sulaukia skambučių, kuriais jų paklausia, kaip jūs ieškote darbo“, – sakė ji.
A.Adomavičienė pridūrė, kad kvalifikacija tinkamam darbui nustatyti neturėtų būti vienintelis kriterijus siūlant tinkamą darbą – reikėtų atsižvelgti į žmogaus gebėjimus ir lūkesčius. Ji taip pat pritarė, kad tiek 60 proc. atlyginimo kriterijus, tiek šešių mėnesių laikotarpis turėtų būti didesni. „Žmogui priimti bet kokį darbą turėtų būti 12 mėnesių. Manau, mes neturime pagal blogą pavyzdį ar pora gerų pavyzdžių kurti visą sistemą“.
Siūlomoje reformoje – pluoštas papildomų priemonių
Šiandien Lietuvoje yra apie 1,3 mln. dirbančių asmenų, tačiau iš viso darbingo amžiaus žmonių yra 1,7 mln.
Pasak V.Šilinsko, Užimtumo tarnybai bedarbiai nekainuoja, nes nedarbo išmokas moka „Sodra“, o pašalpas – savivaldybės.
Dėl šios priežasties siūloma, kad nedarbo socialinio draudimo biudžetas būtų skiriamas ne pasyvioms priemonėms, tokioms kaip pašalpos, tačiau aktyvioms – mokymams, subsidijoms. Šiuo metu visas biudžetas 100 proc. skiriamas išmokoms.
„Darbo netekusiam asmeniui mes turėtume siūlyti darbą, o ne išmoką“, – sakė V.Šilinskas.
Tiesa, Užimtumo tarnybos siūlomų darbų nepopuliarumą taip pat gali lemti ir darbo užmokesčio dydis. SADM duomenimis, Užimtumo tarnyboje registruotose darbo vietose vidutiniškai mokama apie 90 proc. mažesni atlyginimai nei konkrečios savivaldybės vidurkis.
Darbo užmokesčio kaštai Lietuvoje siekia 10 eurų/valandai, kai tuo tarpu ES vidurkis yra 28 eurai/valandai. „Mažiau moka tik rumunai, bulgarai ir vengrai, todėl čia galėtume pasitempti“, – sakė V.Šilinskas.
Kitas svarbus pertvarkos aspektas – pamatinių nedarbo problemų šalinimas. Darbo nerandantis ar aktyviai jo neieškantis pilietis gali turėti papildomų problemų – skolų, priklausomybių, rūpinasi vaikais ar tėvais, neturi kaip atvykti į darbą arba jau dirba nelegaliai.
Spręsti šioms problemoms, ruošiamasi imtis platesnio bendradarbiavimo su savivalda, nevyriausybinėmis organizacijomis ar Užimtumo tarnyba. Institucijos galėtų padėti spręsti individualias bedarbio problemas, pirkti konsultacines paslaugas, kurios turėtų padėti įsidarbinti.
V.Šilinsko teigimu, taip pat reikėtų skatinti kokybinį įdarbinimo efektyvumą. Anot viceministro, Užimtumo tarnyba iki šiol matavo tik patį užimtumą, o ne efektyvumą finansine prasme.
Naująja tvarka bus perskirstytos ir Savarankiško užimtumo lėšos. Iki šiol asmuo galėdavo gauti 16,5 tūkst. eurų paramą, kuri dažniausiai buvo naudojama foto įrangai ar automobiliams įsigyti. SADM atstovų teigimu, tokia tvarka buvo neefektyvi, nes paramą verslo kūrimui gavę asmenys uždirbdavo arba deklaruodavo uždirbantys itin mažus atlyginus.
Pastabų dėl siūlomos pertvarkos SADM laukia iki lapkričio 26 d.
