G.Dusevičius, kalbėdamas apie patį krizės priežasčių tyrimą, sveikino parlamentarų iniciatyvą.
„Nuo kažko viskas turi prasidėti. Parlamentinės šalys turi tradicijas ir nusistovėjusias tvarkas, o čia tai dar tik yra kuriama“, – sakė G.Dusevičius ir priminė 1998 m. atvejį, kad paprastai po krizės praėjus jau 2–3 metams atsargumas prapuola ir vėl „šviečia saulė“.
G.Dusevičius pripažino, kad be bankų nebūtų tų ekonominių veiksnių, kuriuos patyrė Lietuva, tačiau nebūtų ir teigiamų poslinkių.
„Bankai kuria pinigus, bankai replikuoja pinigus – kaip žinome, nuosavas kapitalas yra padidinamas ir kažkuria prasme tai tikrai yra pinigų leidimas, ir de facto ekonomikai gali turėti įtaką. Nagrinėjant šitą krizę, ir kam šis tyrimas vykdomas – be jokios abejonės, be bankų dalyvavimo nebūtų tų ekonominių veiksnių. Tiek teigiamų veiksnių – ekonomikos augimo, darbo užmokesčio augimo ir pan. Lygiai taip pat, kas po to atsisuko priešingu arba neigiamu galu: kainos krito, atlyginimai sumažėjo, infliacija padidėjo ir t.t.“, – svarstė G.Dusevičius.
Jis aiškino, kad nagrinėjant komercinių bankų veiklą iki krizės reikia turėti omenyje visą kontekstą ir lūkesčius: buvo didelis spaudimas iš rinkos, konkurencija, didelė pinigų paklausa ir sparti plėtra. Anot jo, ir tuomet bankai valdė rizikas, turėjo rodiklius.
„Visi skaičiai rodo, kad veikla buvo labai intensyvi ir stipriai agresyvi ne tik plėtros prasme. Vis tiek yra tam tikri orientyrai, jie yra ir šiandien, kai kalbam apie Lietuvos ar kitų šalių ekonomiką – orientuojamės į juos lyginamuoju būdu“, – svarstė G.Dusevičius.
Jis vertino, kad nereikia dėl krizės ieškoti kaltų ir nederėtų vartoti to žodžio. Augimo metu situacija buvo įtempta, lūkesčiai itin aukšti, ir niekas nesitikėjo, kad pajamos galėtų kristi 30 proc., kuomet reikia reikšmingos restruktūrizacijos.
„Šitas dalykas nebuvo įvertintas, kad ūkio subjektai yra gerokai pažeidžiami“, – sakė G.Dusevičius ir pažymėjo, kad išoriniai faktoriai suveikė kaip katalizatorius.
Saugojo indėlininkus
G.Dusevičius atmetė kritiką dėl to, kad bankai per krizę smarkiai sumažino paskolų teikimą ir taip dar labiau pagreitino nuosmukį.
„Norėčiau paprašyti pasižiūrėti truputėlį plačiau. Nežinau, ar galima taip būtų teigti, kad tai kreditų atitraukimas“, – prieštaravo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui Stasiui Jakeliūnui G.Dusevičius.
Anot jo, ir šiandien iš bankų reikalaujama, kad jie vertintų paskolas, kiek jie sugebės jas susigrąžinti: vertinama ne tik turto ir paskolos vertės santykis, bet ir kliento gebėjimai aptarnauti paskolą.
„Daugėjant nekokybiškų paskolų ar kreditams vėluojant, galinčiųjų gauti paskolą skaičius pradėjo mažėti“, – sakė G.Dusevičius ir patikino, kad bankai Lietuvoje buvo visiškai aprūpinti likvidumu, tačiau nelabai turėjo, kur jį panaudoti, nes potencialių klientų sumažėjo.
Taip pat G.Dusevičius akcentavo, kad bankai paiso ne tik paskolų gavėjų interesų – dar yra indėlininkai, akcininkai, darbuotojai, institucijos ir pan., o visa rinka veikia pasitikėjimo pagrindu.
„Iš indėlininkų pusės pasižiūrėjus, ar bankas elgiasi atsakingai, neduodamas rizikingesnių paskolų – tai tikrai stengėsi apsaugoti tuos interesus. Bankai 2008–2009 m. bent jau šitą testo dalį išlaikė. Pasekmės sumažėjusio kreditavimo, be abejo, kad jautėsi“, – sako G.Dusevičius.
Jis taip pat akcentavo, kad finansų rinkoje negali būti per daug atsargus – tik nepakankamai. Anot jo, bankai turi atitikti reikalavimus ir demonstruoti savo „sveikatą“.
„Ir šiandien Skandinavijos bankai yra vieni patikimiausių pasaulyje, ir tuo metu buvo vieni patikimiausių pasaulyje, kuriems prieinamumas prie finansų rinkų buvo lengvesnis. Galų gale pasižiūrėkime į galutinę situaciją Lietuvoje – iš principo bankai kaip veikė, taip ir veikia, išskyrus tuos dalykus, kad kreditavimas mažėjo ir t.t.“, – sakė G.Dusevičius.