Galima išnagrinėti, kiek biudžeto lėšų valstybės buvo priverstos skirti, kad išgelbėtų tuos milžiniškus bankus, kurie vienas po kito ėmė griūti kaip kortų namelis. Galima atkreipti dėmesį į didžiules viešojo sektoriaus skolas, kurių susidarė po krizės (siekdamos užtikrinti, kad ekonomika nenugrimztų į naują nuosmukį, valstybių vyriausybės elgėsi išmintingai ir, smarkiai sumažėjus mokestinėms pajamoms, nesumažino savo išlaidų). Arba galima susitelkti į pragaištingą nedarbo Vakarų šalyse augimą per patį nuosmukį – į visus tuos žmones, kurie neteko darbo išgaravus verslo pasitikėjimui, į visus tuos iššvaistytus išteklius, į sužalotus gyvenimus, rašo „The Independent“ ekonomikos redaktorius.
2010 m. Andy Haldane`as, kuris dabar yra Anglijos banko vyriausiasis ekonomistas, įvertino neišnaudotas pasaulio BVP augimo galimybes. Jis apskaičiavo, kokio gamybos prieaugio būtume galėję tikėtis, jei Vakarų pasaulio finansinės sistemos nebūtų ištikusi krizė ir jei pasaulis toliau būtų augęs ankstesniu tempu. A.Haldane`as pateikė stulbinamą skaičių – 60–200 trilijonų JAV dolerių, arba nuo vieno iki penkių visos planetos BVP.
Kad ir kokia būtų tiksli suma, pasaulinės finansų krizės kaina buvo milžiniška. Ir jos padariniai juntami iki šiol. Šiandien esame daug skurdesni dėl nedidelės grupelės Volstrito ir Londono Sičio finansininkų kvailumo, gobšumo, neatsakingumo, o neretai ir tiesiog nusikalstamų veiksmų, piktinasi B. Chu. Dėl jų elgesio pasaulio finansų sistema buvo atsidūrusi ant visiško finansinio kracho slenksčio. Ir mums telieka tik tikėtis, kad tai nebepasikartos.
Tačiau atrodo, kad D. Trumpui tai nė motais. Susidaro vis stipresnis įspūdis, kad naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas netrukus pastūmės Ameriką (o galbūt ir visą pasaulį) dar vienos katastrofiškos finansų krizės link.
Po 2008 m. fiasko JAV teisės aktų leidėjų Christopherio Doddo ir Barney Franko iniciatyva Kongresas priėmė bankų ir finansų reformos teisės aktą. Tačiau šiuo aktu patvirtintos reformos turėjo didelių ydų. Didžiausias jų trūkumas buvo tas, kad nesugebėta išskaidyti didžiųjų Volstrito bankų, tokių kaip „JP Morgan“, „Morgan Stanley“, „Bank of America“ ir „Goldman Sachs“, nors tai buvo būtina, kad būtų pašalinti jų interesų konfliktai ir kad jie eilinį kartą nepriverstų JAV valdžios pakratyti kišenės, jei vėl išsektų jų finansavimas rinkoje, rašo dienraščio „The Independent“ redaktorius.
Tačiau vadinamasis Doddo-Franko aktas buvo tikrai daug geriau nei nieko. Jis padėjo užtikrinti, kad investiciniai bankai negalėtų rizikingai investuoti savo lėšų. Be to, šis teisės aktas suteikė galimybę apsaugoti vartotojus, nes buvo užkirstas kelias bankininkams nesąžiningai pasipinigauti, be kita ko, parduodant finansinius produktus finansiškai neišprususiems amerikiečiams.
Tačiau Doddo-Franko reformos D.Trumpui nepatinka. Per rinkimų kampaniją jis pažadėjo atsisakyti šio teisės akto, nors taip ir nepaaiškino, kodėl jis tai rengiasi padaryti.
Per rinkimų kampaniją D.Trumpas prisistatė kaip visų „užmirštų amerikiečių“ gynėjas ir kaip didžiausias korumpuotų didžiojo kapitalo lobistų košmaras. Tačiau tai buvo tikra apgaulė, tvirtina B.Chu. Tiesą sakant, Hillary Clinton JAV prezidento rinkimuose nugalėjusio D.Trumpo planai atitinka slapčiausias finansinių lobistų svajones. Į savo administraciją ir patarėjų komandą jis įtraukė daug buvusių Volstrito finansininkų; daugelis iš jų dirbo banke „Goldman Sachs“.
Ir jie nė nesirengia slėpti savo ketinimų. Į komandą D.Trumpo pakviesti finansininkai iš Volstrito atvirai kalba apie ketinimus panaikinti prekybos išvestinėmis finansinėmis priemonėmis reguliavimą, investiciniams bankams vėl leisti rizikingai investuoti savo lėšas, suteikti galimybę investuoti į rizikos draudimo fondus, sumažinti kapitalo bei likvidumo reikalavimus ir užtikrinti, kad priežiūros institucijos nebegalėtų prižiūrėti išsikerojusios šešėlinės bankininkystės sistemos. Tarsi 2008 m. nė nebūtų buvę.
„Jei D. Trumpo administracija padarys bent pusę iš to, ko ji pažadėjo imtis ekonominės politikos ir finansinio reguliavimo srityje, dar viena finansų krizė beveik neišvengiama, ir tai nutiks netolimoje ateityje“, – teigė mokslinių tyrimų instituto „Better Markets“ vadovas Dennisas Kelleheris.
Po netikėtos D.Trumpo pergalės JAV bankų akcijų kainos šovė į viršų. Biržos makleriai tikisi, kad D.Trumpas agresyviai imsis naikinti reguliavimą. Labai tikėtina, kad netrukus po to ir lobistai Europoje sieks, kad reguliavimas būtų panaikintas.
Ir šį kartą viskas gali būti gerokai blogiau. Mūsų galimybės apsisaugoti yra daug menkesnės nei prieš aštuonerius metus, įspėja B. Chu. Siekdami stabilizuoti ant kracho ribos atsidūrusią finansų sistemą, tuomet centriniai bankai sumažino palūkanų normas nuo maždaug 5 procentų iki nulio ir supirko iki trilijono dolerių obligacijų ir skolų. Valstybės išleido labai daug biudžeto lėšų, kad apsaugotų bankus nuo bankroto ir visos ekonomikos žlugimo.
Tačiau šiandien palūkanų normos išsivysčiusiame pasaulyje vis dar yra arti nulio, o valstybių skola yra daug didesnė nei 2008 m., todėl politikos formuotojai turi daug mažiau manevro laisvės, jei sistema vėl smarkiai sutriktų. Tiesiog negalime sau leisti dar vienos finansų krizės. Tačiau gali būti, kad D.Trumpas ją priartins.
