Vaiko priežiūros atostogos – viena paramos šeimai politikos priemonių, kurią Lietuvoje savo piliečiams – motinoms ir tėvams – garantuoja valstybė. Šios atostogos patenka į šeimos ir darbo derinimo politikos priemonių grupę, kurios tikslas – padėti tėvams išlikti darbo rinkoje susilaukus kūdikio ir kartu amortizuoti faktinius bei perspektyvinius šeimos gerovės materialinius praradimus.
Tačiau teisė į atostogas dar neužtikrina galimybės ją visiškai realizuoti. Sugrįžimo į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų pobūdį lemia ne tik teisiniai, bet ir sociologiniai, ekonominiai veiksniai.
Vaikų auginimas – vis dar moterų rūpestis
Tai, kiek plačiai atveriamas galimybių sugrįžti į darbo rinką langas, susiję su visuomenės, kartu ir darbdavių, nuomone apie tai, kas yra vertingas (-esnis) darbuotojas, su situacija darbo rinkoje, su šeimų apsisprendimu rinktis vieną ar kitą šeimos ir darbo derinimo modelį ir pan.
Sugrįžimo į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų pobūdį lemia ne tik teisiniai, bet ir sociologiniai, ekonominiai veiksniai.
2013 m. gegužę buvo atliktas reprezentatyvus sociologinis tyrimas, nagrinėjęs sugrįžimo į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų, rezultatus.
Tyrime buvo apklausti tūkstantis 20–49 metų Lietuvos gyventojų, iš jų 67 proc. patys arba jų sutuoktinė/ partnerė yra buvę arba tyrimo metu buvo vaiko auginimo ir priežiūros atostogose.
Siekiant gauti informaciją, artimiausią dabarčiai, respondentų klausta apie paskutines atostogas, jei jų buvo keletas. Absoliuti dauguma buvusiųjų vaiko priežiūros atostogose – motinos, todėl toliau ir kalbėsime apie moterų galimybes bei pasirinkimo variantus.
Pasisako už vaikų priežiūrą iki trejų metų
Lietuvos šeimos pirmenybę teikia ilgoms vaiko priežiūros atostogoms. Kiek mažiau nei pusė, t.y. 42 proc., moterų turėjo dvejų metų trukmės vaiko priežiūros ir auginimo atostogas, dar 36 proc. vaikus namuose augino ilgiau nei dvejus metus.
Tik apie 2 proc. šeimų vaikus namie auginio trumpiau nei dvejus metus, iš jų apie dešimtadalis (12 proc.) – iki metų, panaši dalis (10 proc.) – iki pusantrų metų. Taigi beveik aštuoniais iš dešimties atvejų šeimos turėjo ilgas vaiko priežiūros atostogas, kurios daugelio išsivysčiusių šalių kontekste atrodo įspūdingai.
Beveik aštuoniais iš dešimties atvejų šeimos turėjo ilgas vaiko priežiūros atostogas, kurios daugelio išsivysčiusių šalių kontekste atrodo įspūdingai.
Tokie rezultatai nėra netikėti. Jie susiję su Lietuvos gyventojų preferencijomis dėl vaikų iki trejų metų priežiūros. 53 proc. gyventojų mano, kad vaikai iki trejų metų turėtų būti prižiūrimi namuose, dar apie 16 proc. įsitikinę, jog šio amžiaus vaikus namuose privalo prižiūrėti tėvai, padedami senelių.
Taigi bendrai apie 70 proc. 20–49 metų Lietuvos gyventojų pasisako už vaikų iki trejų metų auginimą namuose, didžioji dalis tai sieja su motinos pareigomis, kai kurie mano, jog tai ne tik abiejų tėvų, bet ir senelių rūpestis. Įdomu, kad moterų ir vyrų nuomonės šiuo klausimu iš esmės nesiskiria.
Vaiko priežiūros atostogų trukmė ir idėjos, kad vaikai iki trejų metų turi būti prižiūrimi tik namie, yra bendresnių visuomenės įsitikinimų dėl moters vaidmens šeimoje bei visuomenėje atspindys.
Akivaizdu, kad Lietuvos gyventojams priimtinesnis šeimos modelis, kai moteris ilgam pasitraukia iš profesinės veiklos ir prisiima pagrindinę atsakomybę už vaikus bei namus.
13 proc. moterų į darbo rinką nebegrįžta
Vis dėlto šiuolaikinė ekonominė realybė didžiajai daliai šeimų diktuoja būtinybę rinktis dviejų dirbančiųjų ir uždirbančiųjų šeimos modelį, todėl pažvelkime, ar susiduriama su problemomis po atostogų bandant sugrįžti į darbą.
67 proc. respondenčių teigė, kad po vaiko priežiūros atostogų sugrįžo į tą pačią darbovietę, kurioje dirbo iki vaiko priežiūros atostogų, 20 proc. susirado kitą darbą, o dar 13 proc. iš viso negrįžo į darbo rinką.
Tyrimas atskleidė, kad sugrįžimas į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų reikšmingai priklauso nuo to, kur moteris iki jų dirbo.
Absoliuti dauguma dirbusiųjų valstybiniame sektoriuje (90 proc.) arba savarankiškai (85 proc.) po vaiko priežiūros atostogų sugrįžo į tą pačią darbovietę.
Nors dažniau profesinė veikla tęsiama nei jos atsisakoma, tik dalis sugrįžta į tą pačią darbovietę.
Iš esmės kitokia situacija būdinga moterims, dirbusioms privačiajame sektoriuje. Tik apie pusė jų, t.y. 52 proc., sugrįžo į tą patį darbą, 29 proc. susirado kitą, o 21 proc. iš viso negrįžo į darbą.
Taigi egzistuoja lyg ir du grįžimo į darbą modeliai. Pagal vieną absoliuti dauguma sugrįžta į tą patį darbą, o pagal antrą – nors dažniau profesinė veikla tęsiama nei jos atsisakoma, tik dalis sugrįžta į tą pačią darbovietę.
Pirmasis modelis būdingas dirbančioms valstybiniame sektoriuje ir savarankiškai, antrasis – dirbančioms privačiajame sektoriuje moterims.
Galimybės valstybiniame ir privačiame sektoriuje – skirtingos
Kaip interpretuoti šią situaciją? Be abejonių, tektų atmesti argumentą, kad moterys, dirbančios privačiajame sektoriuje, turi esmingai besiskiriantį požiūrį į motinystę nuo dirbančių valstybiniame sektoriuje moterų ir dėl tos priežasties apie penktadalis jų nusprendžia negrįžti į darbą.
Akivaizdu, kad moterys renkasi atsižvelgdamos į esamas struktūrines galimybes, o jos dirbančioms valstybiniame ir privačiajame sektoriuje yra skirtingos.
Jei visos turėtų vienodas sugrįžimo sąlygas ir galėtų naudotis valstybės suteikiamomis teisėmis, labai tikėtina, kad negrįžusiųjų į darbą dalis būtų reikšmingai mažesnė.
Privataus sektoriaus darbo vietos nesaugumas, tarp darbdavių pasitaikantis darbuotojų socialinių teisių nepaisymas lemia tai, kad tik apie pusė moterų sugrįžta į tą patį darbą. Kito darbo paieškos tarp dirbusiųjų privačiajame sektoriuje gali būti motyvuotos ir darbo vietos pažeidžiamumo, ir moterų siekio susirasti geresnę darbo vietą.
Nenori dirbti arba netenkina ankstesnis atlyginimas
Pažvelkime, dėl kokių deklaruojamų priežasčių iki vaiko gimimo dirbusios moterys po vaiko priežiūros atostogų apsisprendžia likti namuose.
Kaip jau aptarėme, absoliuti dauguma šių moterų dirbo privačiajame sektoriuje. 40 proc. jų negrįžimą į darbą motyvavo tuo, kad norėjo rūpintis tik vaikais ir namais, dar trečdalis moterų paminėjo, jog vyras nenorėjo, kad moteris dirbtų.
Beveik taip pat dažnai nurodoma ir dar viena šeiminio plano priežastis – nėštumas.
Galbūt labai dažnai buvimas namų šeimininke yra ne pasirinktas, o primestas gyvenimo kelias?
Apie trečdalis moterų nurodė, kad jos negrįžo į darbą, nes darbovietėje neteko pareigų, kurias turėjo. 20 proc. pripažino, kad nenorėjo dirbti, panašios dalies moterų netenkino turėtas atlyginimas.
Tačiau, kaip jau minėta, iš visų motyvų didžiausio pritarimo susilaukė du, kurie akivaizdžiai nurodo moters namų šeimininkės vaidmens pasirinkimą.
Lieka neatsakytas klausimas, kiek šis vaidmuo moters ir šeimos pasirenkamas sąmoningai ir besąlygiškai, o kiek jis yra kompromiso ir kalkuliacijos rezultatas.
Kai darbo ir uždarbio perspektyvos nepatrauklios, moteris renkasi namų šeimininkės vaidmenį. Taigi, galbūt labai dažnai buvimas namų šeimininke yra ne pasirinktas, o primestas gyvenimo kelias?
Ne pertrauka, o karjeros baigtis
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad piliečių galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teise į vaiko priežiūros atostogas ir darbo vietos išsaugojimą nėra lygios.
Mamų gyvenimo kelio pasirinkimas po vaiko priežiūros atostogų didele dalimi priklauso nuo to, ar iki vaiko gimimo buvo dirbta privačiajame ar valstybiniame sektoriuje.
Dirbančioms valstybiniame sektoriuje moterims vaiko priežiūros atostogos tėra pertrauka, kuriai pasibaigus profesinė veikla tęsiama toje pačioje darbovietėje.
Daugelis moterų, užimtų privačiajame sektoriuje, po vaiko gimimo atsiduria kryžkelėje, kurioje, suvedus darbo naudos ir nuostolių aritmetiką, neretai iš darbo rinkos pasitraukiama.
Šis tekstas buvo parengtas Lietuvos socialinių tyrimų centro leidiniui „Demografija ir mes“, Nr. 10.
